"Algimantas Švėgžda (1941-1996), pastelių paroda, skirta paminėti 80-ąsias gimimo metines"
Minint 80 – ąsias Algimanto Švėgždos gimimo metines, dalinamės brangia dovana, dailininko padovanotą Druskininkams. Šiandien iš laiko perspektyvos galime įvertinti šios dovanos vertę ir reikšmę. 1995 m. Liepos mėnesį A. Švėgžda parašo dovanojimo aktą ir perduoda Druskininkų M. K. Čiurlionio namams-muziejuj 20 pastelių, kurios buvo sukurtos M. K. Čiurlionio 120 – osioms gimimo metinėms: ciklą „Čiurlionio obelys“, triptiką „Raigardas“ ir ciklą „Liškiavos vienuolyno ansamblis“.
Švėgžda gimė 1944 m. Kelmėje, kur tėvų ir gimtųjų namų aplinka inspiravo kūrybai. Dailės mokėsi Vilniaus dailės institute. Pagrindines jėgas skyrė tapybai, ruošė parodas, dalyvavo diskusijose, eksperimentavo. Gyvenant Vokietijoje, A. Švėgždos darbuose atsirado naujas požiūris į pasaulį ir jo reiškinius. Gilinimasis į aplinką ir rytų filosofiją, kino Lao Tze pamokymai, asmeniniai išgyvenimai inspiravo netikėtu rakursu suformuotą vaizdinį pasaulį, persipynusį su klasikiniu formų užbaigtumu ir savita vidine samprata. Tapyba ant drobės, kartono pakeitė pastelė, akvarelė, plunksna, pieštukas, plonas teptukas ar net pagaliukas, kitos grafinės technikos (litografija, ofortas). Tarsi nauju žvilgsniu pažvelgta į gamtos motyvus, kurie, pakylėti iki filosofinio apibendrinimo, dažnai įgauna simbolinę prasmę. Vėlyvoje dailininko kūryboje ypač svarbią vietą užima K.M. Čiurlionio asmenybė ir jo panteistinės idėjos (atida gamtai, jos sudvasinimas, siekis aprėpti kosmines vibracijas ir dėsnius, drąsa būti sentimentaliu). „Peizažinėse kompozicijose, atliktose pastele, akvarele išryškėja konkretus ir kartu sudvasintas gamtos vaizdas, lakoniškose kompozicijose meistriškai apjungiamas linijos lengvumas su virpančiais šviesotamsos niuansais, sukuriančiais atitinkamą reginio nuotaiką“.
Parodoje eksponuojami: triptikas „Raigardas“, fragmentai iš ciklų „Čiurlionio obelys“, „Liškiavos bažnyčios ansamblis“ „Meistriškos, dvasingos, pilnos gyvybės A. Švėgždos pastelės spinduliuoja ramybe, pirmaprade pasaulio harmonija, teikia galimybę naujai pamatyti pažįstamas vietas, geriau suprasti save, suvokti gėrį ir tai, kas tikra“. Šie impulsyvūs, nuotaikingi, kameriški, aukštos meninės kultūros darbai ne tik išsamiai papildė muziejaus rinkinius, bet, pasak autoriaus „paskatins dailininkus ir dailės mėgėjus piešti gamtoje kelionėse, skatins visuomenės estetinį lavinimą“.
„Menas? Oi, nežinau. Jau seniai nežinau, kas yra tasai menas, kuo jis skiriasi nuo gyvenimo, išminties ir Tiesos. Žmogus ant slenksčio šaukštą drožia ir glosto. Katytę lakina, morkas darže sėja. Staltiesę lygina, į lietų per langą žiūri, blynus kepa, princesę ant laikraščio kampo paišo. Aš nežinau, kas yra menas. Bet jau pradedu suprasti, kas yra gyvenimas. Ir jeigu pamilsi jį, susiliesi su juo, tapsi saule, žole, pienu, kurį katytė laka, bulvės lupena ar pabučiavimu, tada viskas, ką bedarytumei, yra Tiesa. O kur yra Tiesa, ten ir Išmintis. Kur yra Išmintis, ten yra Gėris, kur yra Gėris, ten yra Meilė, o kur yra Meilė, ten yra Tiesa. Niekaip nerandu vietos menui...
Čiurlionio kelias yra tarsi nekalto vaiko kelias. Žaidžia pievose. Ir mirties šešėlį jis pamiršta, o gal tiesiog žino, kad nėra ko juo rūpintis, jis ateis ir išsives atgal. Jo kelias yra tarsi rytų išminčių kelias, pavadintas DAO, TAO, DZEN. Tik neskubėkit manęs bart. Visi žodžiai yra tik žodžiai: Rytai-Vakarai, mano-tavo, tikras-netikras, savas-nesavas. Mes esame daugiau negu savi. Mums yra žinoma daugiau, negu atsimename. Ir visi šiame pasaulyje keliaujame tuo pačiu patirtie ratu. Tik ne kiekvienam lemta kelią atrasti. Dauguma mūsų blaškomės pasiklydę, iš baimės ir nevilties keikdami pasaulį ir save ir draskome veidą besibraudami per erškėčius. Čiurlionio išmintis yra tokia paprasta ir tokia didelė, kad galima pasakyti:
„Būkite kaip Čiurlionis, ir Jums Dangaus karalystė“.
Čiurlionis tapydamas, piešdamas niekur nedaro meno. Jis tapo, kaip kalba. Juk mes nedarome kalbos! Jis neturi manieros, neturi stilistinių gudrybių. Jis „neieško savęs“. Jis nenori būti nei naujas, nei modernus, jis nesako patriotinių kalbų ir nepašo Dievo veido, ir nedegina jokiam altoriuj žvakučių. Jis yra daug aukščiau už visą tą silpnųjų išsigalvotą pasauliuką. Jis yra paprastas Dievo vaikas, nuklydęs į lietuviškas pievas.
Trumpam! Ir labai ilgam. Tiek, kiek reikia. Žemės mokykla pabaigta, laukia vėl universitetai anapus. “Žalčio sonata”, man regis, yra Čiurlionio “diplominis darbas”. REX yra gėlių puokštė, o gal kiškio pyragas vedliui, o gal Tėvui. “Žalčio sonatos” kalba jau nebe stebėtojo kalba, žodžiai tampa ženklais – linijomis, dėmėmis, švytėjimu. Atėjęs iš ten, kur nėra kūno, o yra žodis, jis vėl grįžta atgal.
“Žalčio sonata” yra dvasios kalba. Mėnulis – ne mėnulis, stulpas – ne stulpas, jūra – ne jūra, pilis – ne pilis. Dar išnyra pirmosios patirties atšvaitai, bet jie tokie tylūs, kad jų beveik negirdėti.
Priartėjimas prie DIDŽIOJO NIEKO yra visiems išminčiams lemtas.
Jums dabar liko manes klaust: “Iš kur tu jau taip viską žinai?”
Nežinau, Broleliai, nežinau. Tik va, ėjau Čiurlionio pėdomis… Ir man buvo gera eiti. O gal Jums buvo gera kartu su manim? Kai bus sunku, kai jau nebegalėsite ir norėsite į kalnus išeiti, nueikite pas Čiurlionį. Jis Jūsų laukia dieną ir naktį, kai sausra ir perkūnija, kai blogai ir gerai”.
Algimantas Švėgžda
Iš straipsnio „Kad matytumėt grožę Jūsų“
