Kūrybos paroda „ŠNABŽDESIAI IŠ SAKMIŲ“ Rūta Indrašiūtė | keramika, Žymantė Ona Indrašiūtė | tapyba

Parodos lankytojai laukiami gegužės 4-31 d.

Gegužės 25 d. 14 val. kviečiame į susitikimą su autorėmis!

Bendros parodos idėja gimė dviejų šeimos menininkių taikliose įžvalgose. Mintis, kad keramikės Rūtos Indrašiūtės kūryba artimai dera su jos dukterėčios Žymantės Onos Indrašiūtės tapyba, abi moteris aplankė prieš kelis metus „Menų kalvėje“ eksponuotos Rūtos Indrašiūtės keramikos parodos „Iš molio ir dainų“ metu. Spalvingi, kruopščiai atlikti, juntamai giminingo braižo turintys elementai keramikoje ir tapyboje – prašosi ieškoti bendrų taškų, kurie atskleidžia iš šeimoje puoselėtų vertybių atkeliavusią darną.

RŪTOS INDRAŠIŪTĖS | keramika ir ŽYMANTĖS ONOS INDRAŠIŪTĖS | tapyba paroda „Šnabždesiai iš sakmių“ – didelis pasiekimas ir svajonė, kurią autorės pristato plačiai auditorijai.

RŪTA INDRAŠIŪTĖ gimė Vilniuje, baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

Rūtos kūryba nuo pat jos dalyvavimo parodose pradžios 1985–aisiais, kito ir skleidėsi – nuo paukščiukų ir švilpynių iki beribių motyvų. Kiekvienas, pamatęs autorės kūrinių ekspozicijas neabejotinai prisiliečia prie šios subtilios menininkės kūrybos magijos, kurios vedama ji vaiskiausiomis spalvomis liudija, kad gamta mums piešia nenusakomo grožio vaizdus, tereikia tai pamatyti ir pasidžiaugti. Toks Rūtos pajautimas ir gamtos perteikimas savo kūryboje laimingo atsitiktinumo dėka sujaudino ir buvo įvertintas net tolimoje Japonijoje, kur autorė rengia parodas lig šiol.

Meninėje aplinkoje augusi, Rūta labai džiaugiasi, turėjusi galimybę mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, labai vertino meno pasaulio asmenybių – žymios grafikės Birutės Žilytės neįkainojamas pamokas bei dėstytojo Lino Katino autoritetą. Tai žmonės, kurie kartu su mama keramike Elvyra Petraitiene tuomet skatino ir motyvavo Rūtą rinktis kūrybos pasaulį.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų, iš didmiesčių persikėlus gyventi į Dzūkiją, Maksimonių kaimą, atsivėrė magiškas menininkės kūrybos pasaulis. Rūta teigia, kad unikali gamta ją subrandino kaip asmenybę ir kaip kūrėją. Kuo ilgiau čia gyvena, tuo labiau ją myli. Kalbant apie kūrybinį procesą ir kūrinio gimimą, didelę reikšmę Rūta Indrašiūtė teikia dekoravimui arba paišymui, kuris reikalauja itin didelio kruopštumo, kantrybės bei didelio meistriškumo – specialiu rėžtuku padaromi grafiški piešiniai, šiems išdžiūvus, daromas piešinys pigmentiniais dažais, kurie nebijo aukštos temperatūros. Ką nupieš, iš anksto nežino. Tik paėmus į rankas keramikos dirbinį, gimsta vaizdiniai, tada vienas po kito jie perkeliami ant molio. Paišydama Rūta visada randa naujų temų. Jų semiasi gamtoje. Labai mėgsta vaikštinėti po miškus, prie netoliese tekančio Straujos upeliuko, Nemuno, Bedugnio ežero, kur skina miško uogas – mėlynes, žemuoges, bruknes, renka grybus ir pamato neįtikėtinų vaizdų.

Kruopščiai ir subtiliai dekoruotuose menininkės darbuose – lietuvių tautodailei būdinga ornamentika, gamtos spalvos, tautosakos siužetai, juose atsispindi menininkę supantis pasaulis – lietuvių liaudies pasakų, padavimų, dainų fragmentai, augalai, žmonės, paukščiai, žvėrys. Jos darbuose nerasime nė vieno pasikartojančio piešinio. Kad menininkė savo talentą ir veiklą įprasmina išskirtiniuose, išliekamąją vertę turinčiuose kūrybos darbuose, liudija nemažai įvertinimų.

Rūta Indrašiūtė nuo 2004 m. yra Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus narė, 2006 m. jai suteiktas meno kūrėjos statusas, o 2010 m. ji pripažinta geriausia Vilniuje vykusios Kaziuko mugės amatininke. Rūtos kuriamas įspūdingas molio švilpynes 2010 m. sertifikavo Žemės ūkio ministerija. Keramikė yra surengusi ne vieną autorinių darbų parodą, dalyvavusi ne vienoje dešimtyje parodų su kitais kūrėjais Lietuvoje ir užsienyje. 2018 m. vykusiame konkurse „Aukso vainikas“ ji išrinkta geriausia menininke. Už aktyvią kūrybinę veiklą, senųjų tradicijų puoselėjimą, aukštą meistriškumo lygį, puikius pasiekimus keramikos srityje, Varėnos krašto garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo amato puoselėtoja, unikali keramikos kūrėja Rūta Indrašiūtė praėjusių metų rudenį apdovanota „Sidabrinės bitės“ ženklu ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija. Šiuos garbingus apdovanojimus savivaldybė teikia Varėnos krašto kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms. Rūtai už jos talentą ne kartą skirta Kultūros ministerijos stipendija. Šios menininkės kūrybos darbų yra įsigiję M. K. Čiurlionio muziejus Kaune, kiti muziejai, kolekcininkai iš Lenkijos, Italijos, JAV, Japonijos. Rūtos Indrašiūtės kūryba žavisi Tokijo (Japonija) parodų lankytojai. Rūtos kurta keramika – bene vienintelės iš Lietuvos menininkių – atsispindi ir puikuojasi Lietuvos pašto ženkle.

 /parengta pagal R. Averkienės straipsnį, žurnalas „Moteris“/

ŽYMANTĖ ONA INDRAŠIŪTĖ vadina save savamoksle menininke, ji kilusi iš Lietuvos, gyvena Šiaurės Anglijoje.

Žymantė augo nuostabios gamtos, ir labai įkvepiančių vaizdų apsuptyje. Šeimoje praktiškai visi užsiima menu, tad tai jau buvo kraujyje ir neišvengiamai išaugo į didelę aistrą ir malonumą. Iš pradžių ji užsiėmė paišymu, kaip ir kiekvienas vaikas, kuris tiesiog žaidžia.

Būdama dešimties pradėjo dekoruoti močiutės, tėčio, dėdės sukurtus keramikos kūrinius. Drobę, dažus - akrilą, atrado gražiame jaunystės amžiuje. Pirmieji paveikslų vertintojai ir pirkėjai buvo draugai, tuomet tai atrodė tarsi dar vienas žaidimas, tačiau norėjosi sukurti dar ir dar kažką naujo. Norėjosi naujų spalvų derinių, idėjų.

Vėliau išvykus į Angliją, kurį laiką buvo visiškai nustūmusi teptukus į šalį. Tačiau atradusi mene terapiją, po ilgos pertraukos ji vėl ėmė tapyti. Norėjosi įnešti spalvų ir į labai pilką gyvenimo gamtovaizdį. Gludinosi stilius, iš pradžių Žymantė bandė tapyti realistinius vaizdus, tačiau suprato, tai ne jai. Visgi gimė požiūris, kad turi kurti tai ko nepamatysi dairydamasis aplink save, mūsų tikrame pasaulyje. Tai ir tapo menininkės parašu, būtent būdas išreikšti jausmus spalvomis, jų deriniais, paslėptomis mintimis, ir chaosu ant drobės, paliekant galimybę žmogui – pamatyti vis kažką naujo, ir tai džiugina. Būtent to autorė siekia – vis naujų atradimų tame pačiame kūrinyje.

Jaunos menininkės darbai gimę iš ilgesio gamtai, kurios apsupta augo, meilės ir rūpesčio ja, iš vaikystės įspūdžių ir tikėjimo mitologinėmis būtybėmis. Iš savo minčių, būsenų, patirčių reflektavimo per spalvas, šviesą, gylį. Iš natūralių ir neišvengiamų aplinkybių, viduje kylančio poreikio kažką keisti, iš noro išlaukti, panerti, atrasti kažką naujo. Jos mylimiausios rudens laiko altoriaus spalvos.

/parengta pagal zhymasartgallery.com/