IRENOS ANDRIJAUSKAITĖS–BARZDŽIUVIENĖS TAPYBOS PARODA „SUGRĮŽIMAI“
Parodos „Sugrįžimai“ atidarymo renginys – liepos 4 d. 16 val. KVIEČIAME!
Parodos „Sugrįžimai“ autorė – Irena Andrijauskaitė-Barzdžiuvienė. Iš Telšių kilusi menininkė baigė tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą (TTDT), kur įgijo meninio metalo apdirbimo-kalvystės specialybę. Gavus paskyrimą į Druskininkų meno gaminių įmonę „Ūla“ dirbti kūrybinėje grupėje, iš Žemaitijos persikėlė į Dzūkiją. Čia kūrėsi Irenos šeima, augo sūnūs, o kūryba rado naujas erdves – keitėsi ir darbo pobūdis. Būtent gėlės tapo naująja autorės aistra ir puokščių komponavimas ilgainiui tapo mėgstamu darbu. Druskininkus prisijaukinusi palaipsniui, Irena visgi čia praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo – užaugo vaikai, liko brangūs, artimi žmonės. Juose liko ir dalis širdies... Kodėl liko? Todėl, kad prieš septynerius metus, nebegalėjusi atsispirti protėvių šauksmui ir vis labiau gražėjančiai Žemaitijos sostinei, ji grįžo į gimtuosius Telšius, kurie visada asocijavosi su nuo vaikystės tėvų bei senelių skiepyta meile gamtai, poezijai, teatrui, tapybai, lietuvių liaudies dainomis, su turėtais mėgstamais pomėgiais, kuriuos po truputį pavyksta susigrąžinti.
Tapybą Irena prisiminė būtent pandemijos metu, atsiradus daug laisvo laiko. Anksčiau liedavo akvarelę, bet išbandžiusi akrilinius dažus, liko prie jų. Patiko, kad akrilu galima išgauti ryškumą. Fiksuoti, ji mėgsta tai, kas aplink: gamtą, gėles, buities keramikinius dirbinius, daiktus. Džiaugiasi į savo gyvenimą susigrąžinusi ir liaudies dainas – dainuoja neseniai susikūrusioje folkloro grupėje SULA.
Ši paroda – tai maži žingsneliai grįžimui į save, teigia autorė, tai lyg savotiškas bandymas susirinkti save tarp Žemaitijos ir Dzūkijos. Tai lyg dėlionė, kur visos detalės vienodai svarbios ir tik sudėliojus visas jas, pasimato visuma. Jai vienodai svarbi ir sraunioji Ratnyčėlė, ir gracingas Nemuno vingis, ir tie nesibaigiantys pušynėliai su pavasariais koketiškai mėlynuojančiais šilagėlių bei kukliai baltuojančiais anemonų žiedų šlaitais. O kur dar „Mergelių akys“ visada išprovokuojančios liaudies dainai, Dusios ežero platybės...
Ne mažiau svarbus ir brangus Telšius puošiantis bei garsinantis išdidusis Masčio ežeras, vėjuotu metu savo bangelėmis bandantis kopijuoti jūrą, o ir ji pati – Baltijos jūra, grįžus į Žemaitiją tapo artima. Čia ir legendomis apipintas Šatrijos kalnas, pagonių dvasia alsuojantis Lopaičių piliakalnis...
Visko neišvardinsi, teigia autorė – gyvendama Druskininkuose svajodavau apie gimtuosius Telšius, būdama Žemaitijoje ilgiuosi Dzūkijos... Sugrįžau, aplankiau, šįkart su paroda!
Paroda veiks iki liepos 27 d.
Daugiau informacijos: www.acmenukalve.lt
