SUSAPNUOTI PRISIMINIMAI I Neringos Žukauskaitės grafika ir ne tik

Lapkričio 12 d. 19 val. maloniai kviečiame į Neringos Žukauskaitės parodos, kurioje autorė nustebins naujais darbais, atidarymo vakarą. Atidarymo renginyje muzikinį akordą dovanos žymus džiazo atlikėjas ir kompozitorius Liudas Mockūnas (saksofonas). Renginys nemokamas.

Paroda bus eksponuojama iki gruodžio 8 d. Lankymas su bilietu.

Menotyrininkė Agnė Taliūtė apie parodą:

„Einam žaisti!“ – kažkas sušunka ir timpteli už rankos užeiti į sostinės AP galeriją Užupyje ir lipti į antrąjį jos aukštą link parodų erdvės, mėnesiui virtusios grafikės Neringos Žukauskaitės žaidimų aikštele pavadinimu „Susapnuoti prisiminimai“.

Ant laiptų randu akmenuką, tad į ekspoziciją kylu šokinėdama ant vienos kojos lyg žaisčiau „Klases“. Užlipus žvilgsnis užkliūna už 12 ant grindų pabirusių, skirtingų formų ir dydžių pagaliukų. Pirmą kartą girdžiu apie šį žaidimą, todėl smalsiai tikslinuosi taisykles. Aha, turiu surinkti visus pagaliukus, o kol juos renku visi parodos lankytojai privalo pasislėpti. Tada einu jų ieškoti, o kažkas slapta gali vėl išmėtyti surinktus medžio gabalėlius ir pradėti viską iš naujo. Apsidairiusi nerandu norinčių žaisti, tik darbuotoją, maloniai paaiškinusią žaidimo taisykles ir besisiūlančią papasakoti daugiau apie keistai užrakintus dienoraščius. Išklausiusi instrukciją, kad svetimų dienoraščių geriau neskaityti, keliauju prie kitų žaidimų. Smagiai pasikarstau ant laiptų turėklų, įsivaizduodama, kad vaikštau garsiųjų Venecijos tiltų atbrailomis, skaičiuoju ant prie lango esančio stalo paliktas obuolio sėklytes, iš jų dėlioju močiutės austų lovatiesių raštus. Tada kikendama sėklas vėl išbarstau po visą stalą ir išeinu, linkėdama visiems įsivaizduojamiems kiemo draugams smagių nuotykių.“

Menininkei svarbu, kodėl vieni prisiminimai lieka, o kiti užsimiršta

Tai tik mano fiktyviai „susapnuotas“ pri(si)minimas – atmintis irgi mėgsta žaisti. Ji nuolat keičiasi ir kasdien mus kūrybingai apgaudinėja, dalį pamirštos informacijos „plyšių“ užpildydama savo sukurtomis ar iš kitų, kartais net visai svetimų, atsiminimų pasiskolintomis istorijomis. Panašiu principu formuojama ir grafikės Neringos Žukauskaitės paroda. Menininkė į vieną naratyvą pina atskiras, iš savo ar giminaičių prisiminimų surinktas atminties nuotrupas: mėgstamus žaidimus, rekonstruotus ar įsivaizduojamus seserų, giminių, kiemo draugų portretus, svajonių miesto Venecijos vaizdinius, namuose augusio augalo vietą, sienų tapetus, močiutės austų lovatiesių raštus, skendimo ežere sceną ar vaikystėje lankiusių, pasikartojančių sapnų fragmentus.

Prisiminimai persidengia, sluoksniuojasi, kaip ir kūriniuose naudojamos technikos: medžio raižinys, linoraižinys, monotipija, siuvinėjimas, erdvinės skulptūros-objektai. Pasitelkdama įvairias menines priemones, išraižydama klišėje ar išsiuvinėdama drobėje vaikystės atsiminimus N. Žukauskaitė ne tik juos išlaisvina iš vidinės tamsos, kurioje jie ilgai slėpėsi, bet ir žaismingai atveria sudėtingus atminties veikimo procesų mechanizmus. Kodėl vieni prisiminimai lieka, o kiti užsimiršta? Ar visi prisiminimai yra tikri, o gal dalis iš jų susapnuoti, sukurti mūsų pačių? Kaip prisiminimai keičiasi juos pasakojant ir kaip jie keičia mūsų dabartį, tapatybę?

Tapatybės ieškojimas dabar, per vaikystės santykius

„Kai atmintis neleidžia prisiminti net vaikystės kambario detalių, spalvų, kai negali suprasti, ar skendimas ežere tikrai buvo toks viską lemiantis – sukuri atmintį iš jausmo, iš sapnų. Bandai prisiminti, ir tas jausmas yra svarbesnis už tai, kas iš tikrųjų įvyko. Gal atmintis leidžia sukurti vaizdinius, kurie vos išsiveržę iš pasąmonės pakrypsta į tai, ko tu tikiesi iš šių prisiminimų. Tai lyg laisvuoju kritimu bėgti iš praeities sustabdant momentus. Žaidimo aikštelė, kvapai, potyriai, tam tikras medžiagiškumas – visa tai sukuria atminties jausmą. Vieni prisiminimai skaudžiai gelia, kiti – šiltai paglosto. Ši paroda tarsi Ieškojimas savo tapatybės dabar, per vaikystės santykius, įvykius ir pasekmes. Visa tai iškelia atmintį, kuri yra nekontroliuojama. Rekonstruojama šiandien, atmintis gali stebinti, skaudinti. Atrasti momentai gyvena toliau ir besitęsdami tampa mūsų šio gyvenimo dalimi, realybe, dabartimi, atėjusia iš praeities.“ – pasakoja parodos autorė.

Atminties tuštumos, nepatogūs prisiminimai

Linksmus ir „patogius“ vaikystės prisiminimus, lyg išplėštus seno dienoraščio lapus, menininkė eksponuoja ant sienų, o skaudžius „užrakina“ siūlais ir vielomis bei leidžia patyrinėti tik išoriškai, per atstumą. Erdviniai objektai „Dienoraščiai“, sukurti iš senų knygų, grafikos katalogų ir eskizų bloknotų, saugoja vaikiškas paslaptis, o juose išpjautos ertmės – tai atminties tuštumos, nutrūkusių atsiminimų, minčių šuliniai. Būti ir išbūti su nepatogiais prisiminimais autorei padeda siuvinėjimas. Fizinis, meditatyvus ir intymus santykis su kūriniu virsta terapija, paleidimo ir užmiršimo, kuris būtinas naujų atsiminimų kūrimui, ritualu. Monotoniškai ir ilgai kartojamas kūno judesys atrakina ir paleidžia skausmą, tarsi užsiūna praviras vaikystėje patirtų traumų žaizdas.

Siuvinėjimas – atminties simbolis, atspaudai – atsiminimų kartotės

Siuvinėjimas parodoje virsta ir pačios atminties simboliu. Močiutės lovatiesių raštai – suspausti informacijos kodai ilgalaikės atminties kloduose, o grafinę liniją atkartojančios siūlės – semantinės grandinės, neuronų tinklai, jungiantys pavienes žinias, sąvokas, vaizdus į vieną istoriją, atsiminimą. Tam, kad pastarasis neišnyktų reikia jį gerai užfiksuoti, vis iš naujo iškelti į paviršių. N. Žukauskaitė, siuvinėdama ir raižydama tuos pačius ar panašius raštus bei siužetus, tarsi voleliu-presu dar kartelį įspaudžia atkurtus prisiminimus sau į atmintį kaip ant drobės ir atsiminimų kartotėmis užpildo visas parodos sienas. „Susapnuoti prisiminimai“ veikia ir kaip atminties mankšta, per vizualines, juslines asociacijas aktyvuodama ir mūsų prisiminimus.

Stebėdami Neringos Žukauskaitės vaikystę sapnuojame ir savąją: ir vėl sukamės žemyn galva ant laiptų turėklų, dalyvaudami geriausio triuko varžybose, su kaimynų vaikais karstomės ant keistą planetą primenančios konstrukcijos, apkabiname močiutes ir senelius, skiemenimis kuždame vaikiškas paslaptis geriausiems draugams ar kuriame pramanytas istorijas, virstančias parodų anotacijų įžangomis.

Neringa Žukauskaitė (g. 1975) yra lietuvių menininkė, baigusi grafikos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kūryboje menininkė eksperimentuoja su klasikinėmis grafikos technikomis (lino, medžio raižinys, monotipija), švelniais spalvų tonais tyrinėja žmogiškąsias būsenas, asmenines patirtis. Neringa Žukauskaitė grafikos srityje veikia jau tris dešimtmečius, per šį laiką kūrėja yra iliustravusi kelias dešimtis vaikiškų knygų, kompaktinių ir vinilinių plokštelių. Menininkė dalyvauja tarptautiniuose dailininkų, grafikų pleneruose, rezidencijose, jos darbai yra pristatyti personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, JAV, Japonijoje, Lenkijoje ir kitur.