Perlės Vaisietaitės tapybos paroda „Aš regiu save...“
Spalio 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje (Žirmūnų g. 6, Vilnius) yra atidaroma Perlės Vaisietaitės tapybos paroda „Aš regiu save...“ Perlės Vaisietaitės tabybos darbai yra atlikti poitilizmo technika. Iš impresionizmo kilusi tapybos šaka didžiąja dalimi rėmėsi pirmtakų išvystyta pirminių, antrinių ir tretinių spalvų teorija. Atitinkamai, P. Vaisietaitė savo drobių koloritą formuoja iš smulkių detalių, sudarančių vibruojančios atmosferos įspūdį. Tapytoja paveikslų mirguliuojantį paviršių formuoja ne tik priešingų spektro spalvų (pvz. mėlynos ir oranžinės) panauda, bet ir ieškodama subtilių perėjimų tarp gretimų violetiškai mėlynos (ultramarino) ir žaliai mėlynos (azūro) spalvų. Kaip ir neoimpresionistų darbuose, skirtingi pirminių, antrinių ir tretinių spalvų tonai yra modeliuojami į grynus atspalvius įmaišius baltų dažų. Taip yra išgauta subtili gradacija ne tik tarp gretimų atspalvių, bet ir tarp kontrastingų šviesių ir tamsių ir gausybės įvairaus intensyvumo atspalvių.
Nepaisant to, puantilizmas nėra vienintelis P. Vaisietaitės drobių įkvėpimo šaltinis. Pastebėtina, kad P. Vaisietaitė dažnai naudoja apskritimo formos potėpius, kurie paveikslus stebint iš tolo primena dekoratyvias akutes. Šis tapybos leimotyvas atliepia dekoratyvius ikoninio austrų tapytojo Gustav Klimt (1862–1918) paveikslus, kuriuose vaizduojamos figūros dažnai būdavo panardinamos į rytškiaspalvį margą reguliarių ar ireguliarių formų foną. Neatsitiktinai šio tapytojo, prieštaravusio patriarchalinei kultūrai atstovaujančiai akademizmo tapybai, įtaka P. Vaisietaitei pasireiškė per moteriškumo, ornamento, tekstilės raštų, orientalizmo, plastiškų gamtos formų metaforas. Kaip ir G. Klimt darbuose, skirtingos geometrinės formos tapytojos darbuose atliepia atskirus pradus – urbanizuotas, racionalus pasaulis yra įforminamas kampuotais stačiakampiais (paveikslas „Urbanizacija 2“ ir ryškiais spalviniais kontrastais, kuo tarpu gamtiškasis pasaulis yra vaizduojamas niuansais ir aptakiomis detalėmis. Akelių, sagučių, blizgučių dekoras, ypač atliepiant atskirus gamtos motyvus, buvo siejamas su tolimų ir ne europietiškų kraštų kultūromis. P. Vaisietaitė savo paveiksluose naudoja aiškiai išpieštus augalų siluetus, kurie tuomet yra įnardinami į ireguliariai geometrizuotą foną (pvz paveikslas „Mėlyna vasara“), o tai primena etninius kultūrų motyvus, pvz. „paisley“ ornamentą, kuris, atkeliavęs iš Indijos ir Persijos, XVIII a. buvo išpopuliarintas ir Europoje. Per šias konotacijas P. Vaisietaitės darbuose galime įžvelgti atskleistą moteriškumo, valiūkiškumo ir noro dekoruoti supančią aplinką temą, kuri kažkada nebuvo laikoma verta „rimtos“ akademinės tapybos. Per šias sąsajas tarsi iš „Robert Kaufman Fabrics“ katalogo ištapytus P. Vaisietaitės paveikslų motyvus galima sieti su Yayoi Kusama (g. 1929) įtaka ar lyginti su JAV tapytojos Lana Gordon kūryba.
Konkrečios nuorodos į gamtos formas vėlgi remiasi į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapybą. Pointilizmas – kaip tapybos technika – nebuvo puoselėjama vien tik neoimpresionistų, tačiau ir secesijos bei post-impresionizmo tapyboje. P. Vaisietaitės kūryba remiasi gamtos motyvais taip, kaip jie buvo naudoti mažiau plačiajai visuomenei pažįstamuose puatilizmo technika tapytuose G. Klimt peizažuose. Juose – vėlgi panašiai – ieškota skirtingo atspalvio žiedų, ryškiaspalvių vaisių ir saulėje blizgančių lapų efekto per mirguliuojančios visumos vaizdavimą. Atliepdama G. Klimt kūrybą P. Vaisietaitė kartkartėmis paveikslo paviršių padengia aukso folija (paveikslas „Saulės pergalė“), o apskriti paveikslų potėpiai yra tepami storais aliejinių dažų sluoksniais, todėl reljefiški ir kartais blizgūs paveikslai atrodo skirtingai keičiantis paveikslo apšvietimui. Toks paviršiaus formavimo pabrėžia paveikslų dinamizmą, kurį dar labiau išryškina tai, kad kiekvienas atskiros detalės potėpis tarnauja kaip įšaldytas autorės rankos judesys. Vibruojantis spiralių ar apskritimų raštas gana tiesiogiai atliepia Vincent Van Gogh (1853–1890) naktinius peizažus. Aiškias ribas turinčius apskritus potėpius galima traktuoti ir kaip fraktalus, paveiksluose vaizduojami siluetai šiais fraktalais apkimba tarsi koralai, o gamtos formos yra redukuojamos iki perkeltinę prasmę turinčių abstrahuotų simbolių, nenuklystant nuo liaudies ar naiviajam menui būdingų archetipinių vaizdinių.
Tokiu būdu P. Vaisietaitės drobėse perteikiama metafora, kad amžinamas judėjimas ir virpesiai (kad ir atomo lygmeniu) yra vienijantis regimosios realybės principas. Iki gruodžio 1 dienos parodoje pristatomi paveikslai taip pat perteikia pasaulio matymo būdą, grįstą ne vizionieriškais užmojais ir plačiu masteliu, tačiau savistabos būsenoje atidžiai kuriamų mažų momentų.
Menotyrininkas Gytis Oržikauskas
