Antano Gudaičio paroda TAPYBA. PIEŠINIAI

Spalio 16 – lapkričio 17 d. VVJ meno galerijoje veiks Antano Gudaičio paroda TAPYBA. PIEŠINIAI.

„Aš manau, kad didžiausia vertybė, kurią gali pasiekti žmogus – ir gyvendamas, ir darydamas meną, – yra moralinis tyrumas. Tiesumas – ir sau, ir kitiems. Man tai pagrindinis dalykas. Ir mene, ir gyvenime.“ Antanas Gudaitis

Ši paroda, tai rugsėjo mėnesį VDA parodų salėse TITANIKAS veikusios didelės parodos „Kompozicijos“ lydintis projektas. Kartu tai ir naujai įsteigto „Antano Gudaičio kūrybos fondo”, kuris rūpinasi menininko kūrybiniu palikimu bei jo sklaida, prisistatymas ir kvietimas bendradarbiauti.

Taip pat – tai Antano Gudaičio 120-osioms gimimo metinėms paminėti skirta mažoji ekspozicija, kurioje rodomi tik A. Gudaičio šeimos narių ir menininko palikimu suformuotos kolekcijos kūriniai, apimantys laikotarpį, prasidėjusį maždaug nuo 1959 m. ir besitesiantį iki jo mirties 1989 m.

A.Gudaitis – sudėtingo likimo XX a. lietuvių dailininkas, patyręs visą lietuvių tautai tekusią istorinių kataklizmų ir išbandymų naštą. Gimęs 1904 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos imperijos dalis, pergyveno du pasaulinius karus, trumpą nepriklausomos Lietuvos, Respublikos laikotarpį, vokiečių ir sovietų okupacijas, priespaudą. Mirė taip ir nesulaukęs valstybingumo atkūrimo.

1929 – 1935 m. Gudaitis mokėsi Paryžiuje, ten susiformavo jo modernizmo principais grįsta meninė pasaulėžiūra. Pagrindinių kūrybos impulsų sėmėsi savo išgyvenimuose, buvo atviras įvairiems kultūriniams, politiniams ir gyvenimo įvykiams, visą laiką ėjo keisdamasis. Grįžęs iš Paryžiaus ​​į Kauną 1932 m. su bičiuliais ėmėsi įgyvendinti lietuvių modernaus meno parodos idėją. Parodą lydėjo leidinys „Ars”, kuriame išspausdinta įžanga vėliau pavadinta pirmuoju lietuvių dailės manifestu. Gudaitis visą kūrybinį gyvenimą išlaikė kūrybinius principus ir vertybes, kurių vedamas XX a. ketvirtame dešimtmetyje ėmėsi Lietuvos meno gaivinimo veiklos.

Parodoje eksponuojami ne tik išbaigti tapybos darbai, bet pradiniai piešiniai, eskizai, tapybiniai etiudai. Dailininką domina ne galutinis, ištobulintas ieškojimų rezultatas, o galimų sprendimų įvairovė, apmąstymai tam tikra tapybine tema. Kūrybinio proceso metu Gudaitis laisvą, asociatyvų minties polėkį, spontaniškumą, vitališkumą derino su kruopščiu paruošiamuoju darbu, apgalvota kompozicija. Menininko kūriniai dažnai buvo peikiami kaip „formalistiniai“ ne tik dėl to, kad juose sunku perskaityti žmones, jų santykius, būsenas, bet ir dėl skubaus, ekspresyvaus, eskiziško tapymo. Plastinė tapybos pusė A. Gudaičiui turėjo ypatingą reikšmę, o turinys, sumanymas išryškėja ir sustiprėja, įgauna reikšmę kultūriniame, politiniame, istoriniame kontekste būtent per menininko pasirinktą plastiką. Gudaičio kūrinių poveikį sudaro jų visuma – spalvinė, lijininė, faktūrinė materija. Ši visuma nedaloma, spalvinė kokybė čia negali būti atskirta nuo linijos ir potėpio. Menininko kūrybai būdingas atviro siužeto pasakojimo nebuvimas, o kūrinių pavadinimai dažnai skirti paslėpti tikrąsias kūrėjo intensijas.

Parodoje pristatomos Algimanto Kunčiaus fotografijos, kuriose įamžintas ne tik pats Antanas Gudaitis, bet ir jį supusi aplinka – namai, dirbtuvė, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus menininkų dirbtuvės, kultūrinė to meto aplinka ir jam artimi žmonės bei artimiausi draugai.

Jeigu Antano Gudaičio kūryba Jums įdomi, jeigu turite idėjų ar noro prisidėti vystant šio vieno svarbiausių Lietuvos menininkų kūrybinio palikimo aktualizavimą ir sklaidą, meninių dirbtuvių renovaciją ir įveiklinimą – esame atviri ir kviečiame susisiekti gudaitis.lt, info@gudaitis.lt