FOTOFILMAI I Aisčio Mickevičiaus fotografijos paroda

Lapkričio 4 d. 19 val. kviečiame į aktoriaus ir parfumerio Aisčio Mickevičiaus fotografijos parodos „Fotofilmai“ atidarymą. Renginys nemokamas.

Paroda bus eksponuojama lapkričio 4-17 d. 1-ajame galerijos aukšte.
Lankymas nemokamas.

Galerininkės Vilmos Jankienės ir Aisčio Mickevičiaus pokalbis apie parodą „Fotofilmai“:

Vilma J.: – Aisti, kiek metų fotografuoji? Vidinis sufleris sako, jog „Fotofilmai“ tai tavo – smalsaus keliautojo po netolimas ir/ar egzotišas šalis – meninis dokumentavimas, kupinas ne tik vaizdų užfiksavimo, bet ir kitų menui būdingų sluoksnių – gebėjimo kūrybingai dairytis, kadruoti, domėtis kultūra plačiau. Juntamas atidumas, pastabumas, vaizduose slypi režisūriniai ryšiai, kurie juos sujungia į... filmus. Ar taip ir yra?

Aistis M.: – Sąmoningai fotografuoju jau virš 20 metų. Pradžioje tai tebuvo nedrąsūs bandymai pasiskolintais iš bičiulės fotografės juostiniais Zenit ir Minolta fotoaparatais. Labai patikdavo ne tik akylas žvalgymasis ar budrus stebėjimas ieškant tinkamo objekto, siužeto ar rakurso, bet ir rezultatas – šalia populiarių tuo metu „muilinių“, čia staiga imi ir supranti, kad tikras fotoaparatas daug gražiau „piešia“ vaizdą.

Parodos pavadinimas „Fotofilmai“ atėjo natūraliai, apmąstant kūrybinę savo veiklą. Iš tiesų, jau seniai, o gal ir visada, pasaulį stebiu ir matau kinematografiškai. Fotografijos ir kino istorija, kino dokumentika ir gatvės fotografija (Street Photography), dokumentinė fotografija (Documentary Photography) yra padarę mano vizualiniam pasaulio suvokimui didžiausią įtaką. Fotografija ir kinas (t.y. filmai) yra viena iš kitos kylančios meninės raiškos kryptys, glaudžiai persipynę tarpusavyje. Abi šios raiškos man organiškai būdingos.

Aš fotografuoju ir filmuoju gyvenimą ne tik įvairiais optikos prietaisais, bet ir akimis, kurioms kiekvienas mirksnis gali pasirodyti it sustabdytas kadras iš kokio nors kino filmo. Mano pasirinktoji fotografija yra gana nuosekli – savo užfiksuotais vaizdais, sugautomis lemtingomis akimirkomis, kaip pasakytų prancūzų ir pasaulio gatvės fotografijos klasikas Henri Cartier-Bressonas, aš iš tiesų netiesiogiai dokumentuoju savo gyvenimą, fiksuodamas įvairius siužetus, situacijas, nuotaikas, stebėdamas ir portretuodamas sutiktus žmones, įvykius, objektus, miestus. Natūralu, jog daug šios fotodokumentikos yra užfiksuota kitose šalyse, nes aš daug keliauju, asmeniniais ir darbo reikalais. Savo fotosiužetų nerežisuoju, jie natūralūs, nes gyvenimas pats pateikia geriausius ir įdomiausius scenarijus, tereikia atidžiai apsidairyti, o tai, ką pavyksta „sugauti“, užfiksuoti, išties galėtų būti pavadinta dokumentiniu mano gyvenimo filmu.

Vilma J.: – Kiek vietos tavo gyvenime užima fotografo amplua šalia kitų talentų – parfumerio, nišinės autorinės parfumerijos prekinio ženklo kūrėjo, aktoriaus, renginių vedėjo? Tam reikia skirti begalę laiko, nuosekliai mąstyti vaizdais, o dar juos reikia saugoti, atrinkti, rūšiuoti ir nepasimeti pačiam tarp jų. Tad kaip visa tai telpa tavo dienotvarkėje?

Aistis M.: – Fotografija mano gyvenime jau gerą dešimtmetį užima visus įmanomus plyšius ir tarpus tarp kitų išvardintų veiklų. Anksčiau tai buvo neįtikėtinai puikus būdas pailsinti smegenis kelionėse, išvykose, dabar gi tai tapo tam tikra gyvenimo būdo dalimi. Visi, kurie yra šalia manęs, žino, jog bet kurią akimirką galiu sustabdyti bet kokį vyksmą ir čiupti į rankas optikos prietaisą/fotoaparatą, mat staiga ėmiau ir pastebėjau įdomų kadrą. Ir man negalima trukdyti. Na, o surinktą medžiagą tvarkau ir rūšiuoju vos tik atradęs laisvą minutę laiko, nors laiko, atrodo, niekad negana. Mano kompiuteryje ir telefone yra sukaupta ir saugoma didžiulė fotofailų kolekcija, kurią laikas nuo laiko vis peržiūriu ir patvarkau.

Vilma J.: – Kas labiausiai įkvepia fotografuoti? Tai banalus klausimas, tačiau, tikiu, kad atsakyme gali slypėti ne viena priežastis ar gilesnis žvilgsnis į įkvepiančias aplinkybes, tobulėjimą ir panašiai.

Aistis M.: – Klausimas nėra banalus, jis nepaprastai reikalingas. Viena garsi parfumerijos kūrėja, Olivia Giacobetti, paklausta apie įvėpimą, atsakė, kad jo šaltiniu gali būti bet kas – spalva, garsas, lytėjimas, medžiagiškumas, tekstūra, forma ir kt., t.y., bet kas gali įkvėpti kūrybai. Pritardamas galiu pasakyti, kad mane įkvepia pats gyvenimas, jo siūlomos istorijos, aplinkybės, siužetiniai vingiai, susitikimai, išsiskyrimai, ieškojimai, atradimai, supratimai, tam tikra prasme – kasdienybė. Tik tą kasdienybę fotografijos pagalba galima pakylėti iš buitinio į kitą lygį. Tokią fotografiją stengiuosi ir kurti – dokumentinę, gyvenimišką, bet tuo pačiu poetinę, dramaturginę, žaismingą, emociškai paveikią. Svarbiausia šiame žanre laiku pastebėti ir sugebėti užfiksuoti reikiamas akimirkas. Taigi, geriausia būti ne dalyviu, o atidžiu stebėtoju. Tai vienas esminių mano asmenybės bruožų, šalia estetinio pajautimo, kuris praverčia ir kitose kūrybinėse formose.

Vilma J.: – Pakalbėkime apie fotografavimo techninius ypatumus – kuo fotografuoji, kada fotografuoti tinkamas laikas, kada nėra geras laikas, ar kada, pvz., negalima fotografuoti ir panašiai. Kokius mėgsti rakursus – pasistiebti, atsitūpti, įlipti į medį, nuo stogo ir kita… Ar nuotraukas kadruoji? Apdoroji ir t.t.

Aistis M.: – Po juostinių fotoaparatų eros atėjo laikas skaitmeniniam-veidrodiniam Nikon D60, kurį kadaise gavau dovanų iš mamos ir kuriuo karts nuo karto vis dar mielai fotografuoju. Šiuo foto aparatu sukurta didžioji dalis mano „Fotofilmų“. Esu išbandęs ir įvairių kitų, bet šis man ilgą laiką buvo ir yra mieliausias įrankis gyvenimo srauto akimirkoms fiksuoti. Pastaruosius keletą metų vis dažniau fotografuoju tiesiog telefonu. Dabartinių išmaniųjų telefonų foto kamerų optika ir galimybės techniškai yra puikios. Tai labai patogu, mobilu, visada po ranka. Kaip kino filmus šiais laikais iš dalies arba pilnai jau filmuoja skaitmeniniais fotoaparatais, taip meninei fotografijai tinkamas įrankis gali būti ir išmaniojo telefono kamera. Parodos „Fotofilmai“ lankytojai tuo galės patys įsitikinti.Fotografuojant man patinka natūrali, šilta, minkšta dienos šviesa, ypač taip vadinamosios „auksinės valandos“, kai saulė tik pakilusi virš horizonto ir laikas prieš jai nusileidžiant. Jei tik yra galimybė ir fotografuoju ne veiksmą (o tarp mano fotografinių temų yra ir fotožurnalizmo apraiškų), būtinai išžvalgau aplinką, ieškodamas geriausio, įdomiausio rakurso, tikrindamas šviesą, numatydamas kadruotę. Dažnai tenka ir kur nors palipti, užsiropšti, įsitaisyti, pritūpti, pasilenkti ar netgi prigulti. Galiu tik numanyti, kaip tokia situacija iš šalies atrodo aplinkiniams... Kadravimas fotografijoje yra kūrybinio darbo dalis, tuo ne kartą įsitikinau įvairiose pasaulinio garso foto parodose tarp eksponatų apžiūrinėdamas pateiktus foto negatyvus ar bandymus su pažymėta kadruote. Todėl aš irgi skrupulingai iškadruoju kadrą, jei tik to reikia. Taip pat, jei fotografija spalvota, mėgstu pakoreguoti spalvas, man patinka prigesintos, neryškios. Žinoma, visada sutvarkau kontrastus, paruošiu kadrą. Jei tai atspaudas, parenku ypatingą popierių.

Vilma J.: – Kas yra tavo mokytojai, guru, svajonės ir siekiamybės?

Aistis M.: – Kadaise nepaprastą įspūdį padarė didžiulė retrospektyvinė Henri Cartier-Bressono fotografijos paroda, aplankyta Paryžiuje. Jis – pagrindinis neakivaizdinis mano mokytojas. Fotografijos parodas įvairiuose pasaulio miestuose lankau nuolat, kartais specialiai dėl jų ten skrendu. Iš šiuolaikinių autorių patinka ir lietuvių klasikai – A. Sutkus, R. Rakauskas, V. Luckus, žaviuosi Robert’o Doisneau, Alfredo Eisenstaedto, Billo Cunninghamo, Yasuhiro Ishimoto, Kineo Kuwabaros fotografija. Iš moterų autorių labai imponuoja Dorothea Lange ir Nan Goldin. Dokumentinė ir gatvės fotografija itin vertinga tampa su laiku, tad, žiūrėdamas į ateitį, turiu svajonę kada nors, po dvidešimties metų, išvysti savo darbus Stokholmo Fotografiska ar Paryžiaus Maison Europeenne de la Photographie ekspozicijų salėse. Tai būtų ambicingas pasiekimas.

APIE FOTOGRAFIJOS PARODAS IR PROJEKTUS
2011 m. A.Mickevičius tapo tarptautinio fotokonkurso „Daily Life. 24 Hours“ (fotografijos festivalis „In Focus“), laureatu. 2013 m. dalyvavo „Samsung Smart TV“ interaktyvios fotografijos projekte „Nuogas miestas“. Taip pat surengė keletą parodų įvairiose pusiau viešose erdvėse Vilniuje ir Klaipėdoje. 2018 m. surengė parodą „Life Surgery“ Atėnuose (kūrybinė meno rezidencija). Fotografijos paroda AP galerijoje yra pirmas rimtas ir drąsus žingsnis pristatant savo „Fotofilmus“.