Tapybos paroda „Didysis deguonies susidarymo įvykis“
Ilgą laiką Žemė buvo kupina nuodingų dujų, tačiau prieš kelis milijardus metų susiformavo mokslininkų įvardijamas „laimingas atsitiktinumas“, kurio dėka atsiradusi fotosintezė pripildė atmosferą deguonimi, o tai prisidėjo prie gyvybės evoliucijos.
Trims jaunosios kartos dailininkėms – Monei Kielei, Kristinai Asinus ir Rūtai Matulevičiūtei – šie įvykiai tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. „AP galerijoje“ pristatomoje „Didžiojo deguonies susidarymo įvykio“ parodoje kiekviena autorė tarsi skirtingose stichijose savo paveikslais atveria ne tik globalius, bet ir tarpasmeninius ryšius, vienijamus slėpiningos gyvybės istorijos.
„Visas šis oksigenacijos procesas mums, kaip menininkėms, yra labai abstraktus ir alchemiškas. Norėdamos temą suvokti ir perteikti parodos lankytojui, ją įkūnijame savo spalvomis ir trimis visiškai skirtingomis asmenybėmis. Rūta – pirmapradis mėlynas vandenynas, tarsi eteris, iš kurio vieną dieną Cyanobacteria nusprendė evoliucionuoti pradėdama gaminti deguonį. Mone – proceso vidinė jungtis, savastis ir dinamika, raudonas vanduo. Rūdies atsakas į deguonies molekules vandenyje. Kristina – deguonimi egzistuojanti naujojo pasaulio gyvybė, žalias ir gyvas gamtinis evoliucijos pagrindas“, – pasakojo dailininkės.
Parodoje dominuoja portreto žanras ir įvairūs žmonių, gyvūnų, augalų vaizdiniai, tačiau visi jie atrodo kažkuo supanašėję. Gamtoje būdinga hierarchija šioje tapyboje panaikinta. Skirtingos gyvybės formos atrodo neatsietos viena nuo kitos, vienodai svarbios bendroje vaizdinių galerijoje.
Dailininkės Mone Kielė, Kristina Asinus ir Rūta Matulevičiūtė Vilniaus dailės akademijoje mokėsi bei studijas baigė panašiu metu, 2017-2018 m. Nors autorės kūrybiniu keliu eina dar palyginus neilgai, jos yra aktyvios meno rinkos dalyvės, kūryba pristatyta įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose, taip pat tarptautinėse mugėse, suorganizuota daugiau nei po kelias personalines parodas, yra pelnyta ir prizinių apdovanojimų, diplomų. Dailininkių stilistinė raiška ir interesų laukas gana skiriasi. Rūtos Matulevičiūtės kūryba išsiskiria melsvu, vibruojančiu koloritu, siurrealiais, melancholiškais vaizdiniais, tyrinėjančiais mitologines, archetipines, dvasines žmonijos patirtis. Monės Kielės kūryboje dominuoja dramatizmu ir aistra žaižaruojantys žmonių, daugiausiai moterų (auto)portretai. Jie abstrahuoti ir švelniai pridengti socialinėmis kaukėmis, už kurių liejasi raudonos linijos bei slypi nežabotas vidinių išgyvenimų pulsas. Kristinos Asinus kūrybos žaluma dvelkia vitališkumu, o esmine išraiškos priemone tampa grafiška linija ir popartiška, komiksus primenanti raiška. Gamtiniai vaizdiniai ir jų fragmentacija tėra paviršius, už kurio slypi apmąstymai apie mokslinius kontekstus, pasaulio istorijos išjautimas.
