Vilniaus festivalis 2021. Ex Tenebris Lux
Atlikėjai:
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS (meno vadovas ir dirigentas Sergej Krylov)
Solistai: PETRAS GENIUŠAS (fortepijonas), PAVEL GIUNTER (mušamieji)
Dirigentas KAROLIS VARIAKOJIS
Programa
ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ – „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir styginių orkestrui (2020); „Šviesotamsos trilogija“ („Chiaroscuro Trilogy“)fortepijonui ir styginių orkestrui (2017);
„Ex Tenebris Lux“ styginių orkestrui (2021, „Vilniaus festivalio 2021“ užsakymas, pasaulinė premjera)
„Garsuose ieškau paslėptos prasmės, glūdinčios kiekviename šios visatos atome. Kiekvienu kūriniu noriu užduoti egzistenciškai svarbų klausimą ir atsakyti į jį. Kūrinys – tarsi būsena, kuri keičia, transformuoja ir patį autorių, ir klausytojus“, – sako kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė. Jos kūrybai skirtas koncertas įvyks birželio 9 d., scenoje matysime iškilius Lietuvos atlikėjus – Lietuvos kamerinį orkestrą, pianistą Petrą Geniušą, perkusininką Pavelą Giunterį ir dirigentą Karolį Variakojį.
Niujorke gyvenanti kompozitorė Ž. Martinaitytė yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, tarp kitų – Vyriausybės ir meno premija, du aukso medaliai „Global Music Awards“. Neseniai britų žurnalas „Gramophon“ bei dienraštis „The New York Times“ glaustai recenzavo ir savo skaitytojams rekomendavo Ž. Martinaitytės albumą „Saudade“, jį išleido suomių įrašų kompanija „Ondine“.
Pirmojo koncerto kūrinio pavadinimas „Nunc fluens. Nunc stans“ (2020) radosi iš lotyniško Boecijaus posakio „Nunc fluens facit tempus. Nunc stans facit aeternitatum“, lietuviškai skambančio kaip „Dabartis, kuri teka, kuria laiką. Dabartis, kuri išlieka, kuria amžinybę“. Ši mintis apie galimas skirtingas dabarties patirtis – vieną tekančią ir kitą stovinčią – itin rezonavo su išgyvenamu viruso pandemijos laikotarpiu. Šis kūrinys yra diptikas, kurio dvi dalys atliekamos be pertraukos. Pirmoji atspindi tekantį, o antroji – sustojusį laiką.
Bendra filosofinė gija tarp „Šviesotamsos trilogijos“ (2017, „Chiaroscuro trilogy“) ir „Ex Tenebris Lux“ (2021) yra šviesotamsa kaip būties metafora, jos žaismas, perkėlimas į garsinį pavidalą. Chiaroscuro (it. chiaro – šviesa, scuro – tamsa) – tai daugiausia tapybos kontekste vartojama sąvoka, apimanti šviesą ir tamsą, lyg apibūdinanti pačią mūsų būties esmę. Šiame kūrinyje garsų pavidalu tyrinėjamos įvairios šviesos ir tamsos proporcijos, jų tarpusavio santykis. Kiekvienoje trilogijos dalyje susitelkiama į tam tikrą šio santykio aspektą, pateikiant gradacijų skalę nuo šviesos tamsoje iki tamsumos šviesoje.
„Vilniaus festivalio 2021“ užsakymu sukurto „Ex Tenebris Lux“lotyniškas kūrinio pavadinimas byloja „Iš tamsos šviesa“, jis tarsi simboliškai nurodo viltingas gaires dabartinės pandemijos ir iš jos kylančios nežinios akivaizdoje. Kaip svarbu turėti tą vidinio kompaso rodomą šviesos blyksnį, laikytis jo ir nepaleisti net tamsiausiomis akimirkomis. Norėjosi, kad ši muzika taptų vedliu per užsitęsusios tamsos zoną ir galiausiai atvestų mus į šviesą, leistų ją patirti bent garsiniu pavidalu“, – sako kompozitorė.
