Alessandro Stradellos operos „Kirkė“ premjera
1648 m. Valdovų rūmuose Vilniuje buvo pastatyta trečioji opera „Apviltoji Kirkė“, parašyta pagal Virgilijaus Puccitellio libretą (muzikos autorius nežinomas). Jos siužete idealizuojamas Odisėjas, kuris nepasidavė burtininkės Kirkės kerams ir sugebėjo pabėgti iš jos salos kaip ištikimas Penelopės vyras. Ši opera pastatyta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos antrosios žmonos Liudvikos Marijos Gonzagos atvykimo į Vilnių proga (vėliau pakartota per Radvilų giminės vestuves). Operoje esama panegirikos elementų, kuriais pagerbiama valdovo žmona, kilusi iš garsiosios italų Gonzagų giminės.
XVII a. buvo įprasta kurti panašaus siužeto operas. Burtininkė ir ragana Kirkė laikyta ypatinga stebuklingų užpilų ir eliksyrų žinove, kuri kerais priversdavo vyrus ją įsimylėti, o savo priešus paversdavo žvėrimis. Daugelis XVII a. kompozitorių, kurdami operas apie galingus meilės burtus, pasitelkdavo kerėtojos Kirkės personažą. Alessandro Stradellos mini opera „Kirkė“ buvo sukurta dvidešimčia metų vėliau už pastatytąją Vilniuje – 1668 m., princesės Olimpijos Aldobrandini iš Florencijos užsakymu, siekiant paminėti Medičiams svarbią progą. Kaip ir „Apviltoji Kirkė“, šis kūrinys yra panegirika garsiai italų šeimai, plėtojama pasitelkiant mitus apie Kirkę ir kitus personažus.
Alessandro Stradella buvo nepaprastai įtakingas XVII a. kompozitorius, bendradarbiavęs su garsiausiais to laikotarpio poetais ir sukūręs daugiau nei tris šimtus įvairių žanrų kūrinių. Jis kiek menkiau žinomas šiandien tik todėl, kad jo šlovę vėliau užgožė garsieji vėlyvojo Baroko meistrai Antonio Vivaldi ir Arcangelo Corelli. Stradella buvo concerto grosso stiliaus pradininkas, rašė operas, oratorijas ir kantatas, jo kūryba padarė įtaką tokiems italų muzikos meistrams kaip Alessandro Scarlatti ar Arcangelo Corelli, jo kūrinių fragmentus skolinosi ir savo kūriniuose naudojo pats Georgas Friedrichas Händelis. Stradellos muzika išsiskiria ypač dailiomis, švelniomis melodijomis, kurias lydi kartais gana drąsios harmonijos, nebūdingos XVII a. vidurio muzikai.
Operos „Apviltoji Kirkė“ muzika neišliko, jos autoriaus vardas taip pat nėra žinomas, bet žinoma, kad pi̇̀rmosios operos Valdovų rūmuose kurtos, remiantis italų muzikos tradicijomis. Istorinės operos diena Valdovų rūmuose šiais metais pažymima garsaus italų kompozitoriaus Alessandro Stradellos opera, sukurta panašiu laikotarpiu ir pagal panašų siužetą. Kartu tai bus pirmas Stradellos sceninio kūrinio pastatymas Lietuvoje ir pirmoji išsami pažintis su šiuo reikšmingu italų kompozitoriumi. Jo kūrinį „Kirkė“ papildys instrumentiniai ir vokaliniai kitų šio autoriaus opusų fragmentai, kuriuos parinks ir į harmoningą visumą sujungs šio pastatymo ir ansamblio „Canto Fiorito“ meno vadovas, dirigentas Rodrigo Calveyra. Stradellos muziką atliks „Canto Fiorito“ dainininkai ir kamerinis orkestras, sudarytas iš puikių Europos baroko muzikos atlikėjų, grojančių istoriniais instrumentais.
Sceninis „Kirkės“ pastatymas sukurtas pasitelkus itin retai mūsų šalyje prisimenamą šešėlių teatro tradiciją. Tai senovinė pasakojimo forma, kurioje naudojamos specialiai pagamintos plokščios formos ir figūros, laikomos tarp ekrano ir šviesos šaltinio. Judinant figūras ir šviesos šaltinį, galima išgauti įvairių įspūdingų sceninių efektų. Šešėlių teatras atsirado senovės Kinijoje dar prieš mūsų erą, bet būtent XVII a., Stradellos epochoje, per Italiją pasiekė Europą ir tapo itin populiarus Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje.
Šio operos pastatymo šešėlių teatre pasirodys ne tik specialiai tam pagamintos figūros, bet ir dainininkai. Šešėlių teatrą sukurs ir operos sceninį veiksmą režisuos iš Pietų Korėjos kilusi, šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti ir dirbanti menininkė, iliustratorė, grafikė Juhyun Choi, kuri kartu su savo seserimi Sunyoung Choi kuria eksperimentinio šešėlių teatro pasirodymus. Jų darbai buvo pristatyti įvairiuose menų festivaliuose Europoje – Briuselyje, Liublianoje, Puatjė, Ruane, Nante ir kt.
Vizualūs operos pastatymo sprendimai šešėlių teatro pasirodymą ir spektaklyje naudojamus mechaninius prietaisus, primenančius kinematografijos priešaušrį, sujungs į vientisą reginį. Žiūrovas išvys šviesų žaismą, kur skirtingi elementai mainosi, keičia vienas kitą, sukurdami sapno vaizdinių, svyruojančių tarp mikroir makro pasaulių, įspūdį. Iš plastikinių pakuočių pagaminti šablonai, tarsi šių dienų šešėlis, lydi žiūrovą kelionėje į senovės Graikijos mitų pasaulį, o šviesos ir tamsos žaismas pagerbia didžiuosius Italijos chiaroscuro technikos meistrus – Caravage’ą, Gentileschi, Furinį – Stradellos amžininkus.
