Spektaklis „PAŠNEKESIAI MĖNESĖTĄ NAKTĮ“

Linksmai liūdnos istorijos

Režisierė Kotryna Siaurusaitytė

Scenografas Marius Nekrošius

Šviesų dailininkas Renaldas Bartulis

Premjera – 2019 balandžio 26 – 27 d.

Trukmė 90 min.

Vaidina: Tadas Gryn, Donatas Kalkauskas, Vytautas Kupšys, Asta Preidytė, Ieva Savickaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Julius Tamošiūnas.

APIE AUTORIŲ

Vasilijus Šukšinas (1929 07 25 – 1974 10 02) – rusų rašytojas, kino aktorius, scenaristas ir režisierius. Gimė valstiečio šeimoje, mokėsi Automobilizmo technikume, nuo 1945 m. dirbo kolūkyje, gamyklose, tarnavo laivyne. 1960 m. Maskvoje baigė Kinematografijos institutą, režisūros specialybę, režisavo ir kūrė scenarijus filmams „Gyvena toks vaikinas“ (1964), „Jūsų sūnus ir brolis“ (1965), „Keisti žmonės“ (1969), „Virvių virvę veja“ (1972), „Putinas raudonasai“ (1973), sukūrė vaidmenis M. Chucijevo, S. Gerasimovo, S. Bondarčiuko ir kitų žymių režisierių filmuose.

V. Šukšino apsakymams būdingi ryškūs veikėjų charakteriai, sodri liaudiška kalba, konfliktiškumas, tautosakos elementai. Lietuvių kalba išleista apsakymų rinktinė Pašnekesiai mėnesėtą naktį (1978), apsakymų ir kino apysakų knyga Putinas raudonasai (1987).

APIE REŽISIERĘ

Kotryna Siaurusaitytė (1996) – LMTA teatro režisūros specialybės IV kurso studentė (kurso vadovas Eimuntas Nekrošius). „Pašnekesiai mėnesėtą naktį“ pagal V. Šukšino apsakymus yra antrasis jos darbas profesionalioje scenoje. 2018 m. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisierė sukūrė edukacinį spektaklį vyresniųjų klasių moksleiviams pagal J. Savickio noveles ,,BUVO TYLU. Trumpa impresija apie kūrybą ir griovimą”.

REŽISIERĖ APIE AUTORIŲ

„Vasilijaus Šukšino kūryba mane žavi tuo, jog, atrodo, ji netelpa į rėmus: iš vienos pusės jo aprašonos situacijos labai atpažįstamos, simpatiškos, artimos žmogui, ir tuo pačiu metu, rodos, kad tokie žmonės, kokie gyvena jo kūriniuose, toks jų naivumas nebeegzistuoja. Šukšinas rašo lengvai, nemoralizuodamas, neskirstydamas žmonių ir jų poelgių į juodus ir baltus, gerus ir blogus. Jis rašo paprastas istorijas, pasakoja jas įtaigiai, su nepigiu humoru. Jo prozoje žmogus nėra schema, veikianti pagal geležinę logiką, jo gyvenimas nėra tobulas. Šukšino apsakymų personažas nėra herojus, o tik paprastas žmogus (bet turintis plačią amplitudę emocijų!), kupinas vidinio nerimo, gaivališko noro gyventi ir tobulėti, ieškantis gyvenimo prasmės ir besiilgintis kitokio gyvenimo. O juk būtent tada, kai gražios svajonės prasilenkia su skaudžia realybe, gimsta linksmai liūdnas absurdas.“