AKMENYS JO KIŠENĖSE
Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones pjesė „Akmenys jo kišenėse“ vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos.
Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių bei kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė „Akmenys jo kišenėse“ yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą bei atjautą.
Pagrindiniai pjesės herojai yra paprasti Airijos užkampio žmonės, kurių gyvenimą aukštyn kojomis apverčia staiga įsiveržusi filmavimo grupė iš Holivudo. Paprasti kaimiečiai tampa statistais filmavimo aikštelėje ir suvokia, kad jie yra maži sraigteliai ne tik dideliame filmavimo mechanizme, bet ir gyvenime. Pamažu užguiti, nereikšmingi, išnaudojami veikėjai ieško bendrumo, atranda vienas kitą, mėgina atsiremti į šalia esantį, kad išliktų. Mezgasi pagrindinė bendruomenės ašis – atjauta, draugystė, vienybė, veikėjai įgyja orumo, išmoksta turėti savo nuomonę bei apginti savo poziciją.
Ši pjesė atskleidžia visą žmonių draugystės anatomiją – kaip dviejų žmonių draugystė plečiasi, tampa visuotinu solidarumu, galinčiu sukelti pasipriešinimą, kurio taip trūksta mūsų visuomenėje. Šiandienos visuomenės gyvenime pastebime, kad žmonės turi tūkstančius feisbukinių draugų, kurie tesukuria draugystės iliuziją. Virtualus bendravimas, pasak režisieriaus Gyčio Padegimo, tėra realybės pakaitalas, dvasinė masturbacija. Žmonės praranda tikruosius dvasinius ryšius, iš kurių ir išauga sociumas. Sveiki dvasiniai ryšiai subrandina sveiką visuomenės organizmą, o jų nebuvimas – visuomenės ligų metastazes. Spektaklio režisierius mano, kad daugybė žmonių šiandien palieka šalį būtent dėl dvasinės infrastruktūros nebuvimo, žmogiško orumo stokos. Visos ekonominės krizės yra dvasinės krizės padariniai. „Jeigu mes gyventume normaliai, jeigu draugystė ir atjauta būtų mūsų duona kasdieninė, nereikėtų nė akcijų mirštantiems iš bado gelbėti“, – teigia režisierius. Susvetimėjimas, vienybės, orumo, bendruomeniškumo stoka yra tie akmenys mūsų kišenėje, kurie traukia mus į dugną. Todėl ši pjesė yra labai savalaikė ir aktuali
Spektaklis įdomus ne tik savo tema, bet ir forma. Visą istoriją pasakoja du žmonės, kurie vaidina 15 pjesės personažų. Du aktoriai kuria visą personažų karnavalą: ir pasipūtusį filmo režisierių, ir jo padėjėjus, ir ekscentriškąją kino žvaigždę, ir statistus, ir žioplinėtojus. Istorija papasakota šmaikščia, žaisminga kalba, autoironija nustelbia bet kokį moralizavimą.
Ši Marie Jones pjesė pelnė Laurence Olivier apdovanojimą už geriausią naująją pjesę Londone 2001 m., išversta į daugelį kalbų ir statyta daugiau nei 30 šalių. Į lietuvių kalbą ją išvertė Vilija Grigaitytė.
Režisierius Gytis Padegimas, puikiai pažįstamas publikai kaip unikalaus Michailo Čechovo kūrybinio metodo meistras, sugebantis pilnavertiškai atverti aktorių, taip pat pripažintas kaip mažųjų scenų bei netradicinės erdvės įsisavinimo pionierius, kuria paveikų, atvirą ir subtilų pasakojimą mažojoje Kamerinio teatro salėje.
Režisierius – Gytis PADEGIMAS
Iš anglų kalbos vertė – Vilija GRIGAITYTĖ
Dailininkas – Sergėjus BOCULLO
Kompozitorius – Raimundas MARTINKĖNAS
Choreografė – Indrė PUIŠYTĖ
Aktoriai: Jonas BARANAUSKAS ir Vytautas GASILIŪNAS
PASTABA: Kamerinio teatro gretimybėse parkavimo vietos labai ribotos. Rekomenduojame autombilius parkuotis Putvinskio g. ar dar toliau nuo centro. Miesto centro parkingai ypatingai užimti, kai vyksta renginiai „Žalgirio“ arenoje.
