Adelės Liepos Kaunaitės tapybos paroda „Du poliai“

Parodos atidarymas gegužės 6 d. 18 val.

Paroda veiks iki birželio 2 d.

Pradžiai.
Pristatykime tai kaip dvi parodas.

Pirmąją ekspoziciją užima gilesnė erdvė. Dengta neperšaunamu stiklu,
baltomis, turinčiomis truputį melsvo šalto atspalvio sienomis. Ji
dažnai užrakinta nuo visuomenės ir atrakinama tik tada kai viduje būna
žmogus. Ten darbus eksponuoja Liepa, pristatydama parodą "DU
POLIAI"/Laimingi skirtingi.

Kitoje, antrojoje ekspozicijoje, darbus pasikabino Adelė,

ia paroda "DU POLIAI/Skirtingi laimingi. Antrąją ekspoziciją galime
pamatyti tik įėję į galeriją, tai paveikslai, iškabinti palei suoliukus,
knygas, medines lentynas, šalimais seno, juodo medžio pianino,
žaliuojančių ežio lapais gėlių. Čia,
lėtai atsiveria didžiulės durys su trupučiu vyrių girgždėjimo, o
truputį sulinguojantis slenkstis pasitinka kiekvieną akyTą žmogų.


Vizualiai tai dvi ekspozicijos. Bet apdairiau prie kiekvienos iš
jų galime pridėti dar viena, o gal dar ir dar vieną, ir tai virsta į
šimtus - čia kiekvienas pasirenkame savo skaičius. Taip pradėdami ilgą
pasakojimą. Kuris amžinai ieško Jūsų Polių, savo tapaties.


Atėjęs į naują istoriją Tu pamatai, žinoma, pirma pasirinkdamas ką nori
matyti šia dieną. Tai gali būti plyšelis tarp grindlen
ių, o jame įkritusi vinutė, mažytė vinutė įkritusi tarp lentų, kuri tikslingai,
sujudėjus lentoms, vis braunasi gilyn ir gilyn į pastato šerdį. Toliau
matai - medyje išvaikščiotas pėdas žmonių - nuolatinis, truputį
kintantis pasaulis, tik šios erdvės.

Tada, staiga,
atsiranda paroda, naujai susiformavusi visuma, įgaunanti kūną. Tai
paveikslai. Ir jie jau nėra dailininko vidinio pasaulio emocijų
išraiška, kuri skverbtųsi kaip jo paties savastis į kiekvieną žiūrėtoją.
Tai paveikslai su savo vidiniu Aš. Skirtingi vaikai išleisti į
gyvenimą. Skirtingai laimingi, laimingai skirtingi. Visi su savo
pradėtomis istorijomis toliau tęsiantys autentiškus pasakojimus. To
paveikslams iš visų širdžiaplaučių linki ir autorė - gyventi savo
gyvenimus, naujose šeimose ant naujų gyvenimiškų žalių, raudonų ar
besienių sienų.

Sutvėrimai, kurie gimsta iš erdvės - dabarties - praeities - ateities samplaikų, yra Paveikslai. Tai Poliai, maži taškeliai Žemės raukšlėse. Pasauliai iš skirtingo laiko.

Kuriant, tapant ar rašant, laikas tampa nebeištisinis, jis suformuoja
tašką, kuriame susijungia daugybė linijų. Tai nėra tavo ar mano kopija.


Du Poliai gali būti daugiskaita bendratimi, gali būti santykis
tarp žiūrovo ir pasaulio. Du Poliai tai daugybė dalelių iš kurių
pasidaugini į milijonus krypčių. Mes keičiame. Mes gyvename ant
ištisinio laiko, o paveikslai yra mažučiai įtrūkimai per kuriuos galime
pereiti į kitą nebevientisą laiką.

Dvi skirtingos ekspozicijos. Du siekiai skylantys į tūkstančius siekiamybių galų gale, ir gal kada nors pereisiantys į Akmens laiką. Skirtingi laimingi,
laimingi skirtingi. Tai išties ne monochroninis diptikas. Tai
spalvingas, turintis daug iliuzijų pasaulis, besikeičiantis ir tuo
pačiu jau egzistuojantis. Poliai.