Spektaklis „DIDVYRIŲ AIKŠTĖ“

Spektaklis

Thomas Bernhard. DIDVYRIŲ AIKŠTĖ
Režisierius

Krystian LUPA
Trukmė

4 val. (trijų dalių)
Salė

Didžioji salė
Premjeros data

2015 m. kovo 27 d.

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė

Pjesę „Didvyrių aikštė“ Thomasas Bernhardas parašė 1988 m. anuometinio Vienos „Burgtheater“ direktoriaus Clauso Peymanno užsakymu 100-osioms teatro metinėms, ir ji sukėlė didžiausią teatrinį skandalą Austrijos istorijoje. Premjera įvyko 1988-ųjų lapkričio 4 d. – tais metais, kai buvo prisimenamas prieš 50 metų įvykęs Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos.

1938 m. kovo 15-ąją Adolfas Hitleris, audringai džiūgaujant susirinkusiems miestiečiams, Vienos Didvyrių aikštėje paskelbė apie Austrijos anšliusą – prijungimą prie Vokietijos. Po 50 metų bute netoli Didvyrių aikštės susirenka Šusterių šeima. Profesoriui Šusteriui, mąstytojui, filosofui, priverstam bėgti nuo nacių, šeštajame dešimtmetyje Vienos burmistro kvietimu grįžusiam iš Oksfordo į savąjį universitetą, į savo katedrą, vis dėlto nebuvo kitos išeities kaip savižudybė. Nes padėtis dabartinėje Austrijoje yra „dar daug blogesnė nei prieš penkiasdešimt metų“. Jozefo Šusterio likimas politinėje dramoje akivaizdžiai parodo politinę, moralinę ir dvasinę situaciją Austrijoje. Poetiška, muzikali Bernhardo kalba, jo formos principu tapęs tiksliai dozuoto perdėjimo (sutirštinimo) menas padeda aiškiai atskleisti dabarties vaizdą – vaizdą, nuo kurio skaitytojui ir žiūrovui įstringa juokas gerklėje.

Krystianas Lupa apie „Didvyrių aikštę“:

Nuolatinis Bernhardo išeities taškas – pagrindinio protagonisto mirtis ir tos mirties tyrinėjimas. Herojus staiga miršta pačioje pasakojimo pradžioje. Dažniausiai nusižudo, o gyvieji galynėjasi su paslaptinga tuščia erdve ir paslaptingu ženklu. „Didvyrių aikštėje“ tas lemtingas modelis maksimaliai sutirštintas. Žydų kilmės mokslininkas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Angliją, grįžta į tėvynę, kuri pasirodo esanti „mirties erdvė“. Patenkame į dvasinio pasmerktumo, sunaikinto žmogiškumo sferą. Visuomenė, gyvenanti toje sferoje, yra dvasinis mutantas. Profesoriaus Schusterio savižudybė tampa demaskavimo aktu. Kyla mintys, kurių iki tol nebuvo įmanoma išsakyti, išsakomi žodžiai ir sakiniai, kurie lig tol nebuvo išsakomi. Žaizdų randai nuolat draskomi, išryškėja negrįžtamai sunaikintos žmonijos vietos. Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, surasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – ta mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą. Žmonių audinys šioje vietoje nesivysto – tai ypatingo apmirimo, kuris apsimetinėja gyvenimu, rūšis. Gerovė, civilizacijos kaukė leidžia tai paslėpti, sukurti brandaus humanizmo apgaulę. Tačiau tas tariamas humanizmas yra naujadaras, žmogus nuo jo miršta...

Spektaklio koprodiuseris – tarptautinis teatro festivalis „Boska Komedia“


Kūrėjai

Režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas — Krystian LUPA
Kostiumų dailininkas — Piotr SKIBA
Kompozitorius — Bogumił MISALA
Kūrybinis bendradarbis ir vaizdo projekcijų autorius — Łukasz TWARKOWSKI

Aktoriai

Robertas Šusteris, profesorius — Valentinas MASALSKIS
Ana — Viktorija KUODYTĖ
Olga — Eglė MIKULIONYTĖ
Lukas — Arūnas SAKALAUSKAS
Ponia Citel — Eglė GABRĖNAITĖ
Tarnaitė Herta — Rasa SAMUOLYTĖ
Tarnaitė Herta — Toma VAŠKEVIČIŪTĖ
Hedviga — Doloresa KAZRAGYTĖ
Profesorius Lybigas — Vytautas RUMŠAS
Ponia Lybig — Neringa BULOTAITĖ
Ponas Landaueris — Arūnas SMAILYS