Miglės Janušaitės paroda VAIKYSTĖS FRONTAS
Lapkričio 27 – gruodžio 22 d. galerijoje veiks keramikės Miglės Janušaitės paroda VAIKYSTĖS FRONTAS.
Keramikės Miglės Janušaitės patirtis meno lauke labai įvairi ir daugiakryptė. Į keramiką menininkė žiūri iš tarpdisciplininės perspektyvos, tyrinėja jos potencialą unikaliais ir novatoriškais būdais. Kūryba jai – tai galimybė išpildyti savo vizijas bei kalbėti apie šių dienų visuomenei svarbius dalykus: nuo politikos iki tapatybės formavimo ar jos sunaikinimo įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais. Janušaitei aktualios ir antropoceno temos analizės, psichologija, filosofija. Be socialaus angažuotumo bruožų turinčių keramikos darbų, Miglė Janušaitė kuria ir žemės meno, performanso srityse, turi 15 metų patirtį mados industrijoje, kur specializuojasi drabužių, kepurių ir papuošalų kūrime. Ji ir mados prekės ženklo BETWEEN įkūrėja.
Parodoje Vaikystės frontas Miglė Janušaitė konceptualiai analizuoja vaikystės ir karo santykį, pasitelkdama didelio formato keramikos skulptūras. Šie kūriniai vaizduoja vaikus, įsitraukusius į iš pirmo žvilgsnio nekaltus žaidimus, kuriuose subtiliai atsiskleidžia militaristinė simbolika. Viena iš skulptūrų vaizduoja berniuką, žaidžiantį popieriniais lėktuvėliais, kitame kūrinyje vaiko galva „pažymėta“ raudona dėme it aplieta savo (ar kito?) krauju, berniukas, pridengęs akis auksuotu delnu, tarsi ant jo kristų ryškus šviesos pluoštas, atrodo, saugosi nuo saulės zuikučių, o gal nuo sprogstančios bombos šviesos. Šis vaikystės ir karo atvaizdų susidūrimas sukuria paradoksalią įtampą, atveriančią militarizmo ir vaikystės patirčių sandūrą.
Janušaitės kūryboje atsiskleidžia ir jai artimos prancūzų filosofo Guy Debord’o, ypač jo veikalo Spektaklio visuomenė, idėjos. Debord’o analizė apie visuomenės atitrūkimą nuo realybės per spektaklį Janušaitės skulptūrose transformuojasi į vizualų karo ir nekaltybės teatrą, kuriame vaikiški žaidimai įgauna groteskišką pavidalą, maskuojantį tikrąją kančią. Vaikystės žaislai, kurie paprastai simbolizuoja džiaugsmą ir kūrybiškumą, čia tampa grėsmingais ir suaugusiųjų pasaulio traumas atskleidžiančiais simboliais, įterpiančiais karo žiaurumą į vaikų pasaulio nekaltumą.
Parodoje taip pat juntamos teminės sąsajos su šiuolaikinio olandų menininko Folkert de Jong kūryba, kurioje karo ir smurto atspindžiai dažnai pateikiami per estetinio patrauklumo ir nerimo kontrastą. Kaip ir de Jong’o darbai, Janušaitės skulptūros skleidžia įtampą tarp regimojo grožio ir paslėptų siaubų, kviesdamos analizuoti smurto ir kultūrinės atminties įtaką kolektyviniam sąmoningumui. Šie kūriniai tampa ne tik estetiškais objektais, bet ir performatyviais komentarais apie karo ir traumos paliktas žymes visuomenėje.
Vaikystės frontas kelia gilų sociopolitinį klausimą apie kolektyvinės sąmonės militarizavimą ir kultūrinių traumų įtaką kasdienybei, ypač vaikystės patirčiai. Janušaitės kūriniai subtiliai ir jautriai atveria erdvę refleksijoms: kaip mūsų kultūrinė aplinka, kupina neišspręstų konfliktų ir istorinių traumų, formuoja naują vaikystės tikrovę, kurioje karo realijos slysta į tai, kas turėtų būti nekalta ir saugu.
