Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė | Sudužę, subyrėję
Viskas prasidėjo nuo šukių.
Šukės - labai svarbi ir įdomi keramikos dalis. Tai ir keramikos archeologija, ir istorija, ir paslaptis, ir stebuklinga savybė būti labai trapia, bet ir amžina - išgulėti žemėje tūkstantmečius visai nepakitus. Ir tas skaudus momentas, kai sudūžta kas nors brangaus.
Taigi, mąstau apie šukes, įsivaizduoju, žinau, kad žemės kloduose jų gausybė, jos kalba apie istoriją ir gali atskleisti daugybę paslapčių, arba yra tiesiog beprasmės gražios šukelės.
Virginia Woolf apsakyme “Tikri daiktai” pasakoja: “...bet jau matė, kad tai buvo nuostabiausios formos porceliano gabalėlis, nepaprastai panašus į jūrų žvaigždę, sudaužytas ar netyčia taip sudužęs. Jis turėjo penkis netaisyklingus, bet aiškiai regimus spindulius. Vyravo šviesiai mėlyna spalva, bet ją dengė kažkokie žali dryželiai ar taškeliai, o tamsiai raudonos linijos traukė turtingumu ir puošnumu. ...ji atrodė tarsi kito pasaulio kūrinys - įnoringa ir fantastiška it arlekinas”. Apsakyme šukės ir yra tie “tikri daiktai”, kurių rinkimas beviltiškai užvaldo pagrindinį herojų ir atitraukia nuo visų svarbių darbų ir pareigų. Taip jaučiuosi ir aš.
Pradžioje domėjausi ir rinkau “tikras” šukes. Istoriškai vertingesnės yra sunumeruotos ir su duomenimis, kiek įmanoma buvo identifikuoti. Bet vėliau pradėjau šukes dekoruoti, tai pasirodė labai smagus darbas, kai kiekvieną pradedi matyti kaip miniatiūrą – vis kitokios ir dažnai labai įdomios formos. Šukių dekoravimas lyg ir visai absurdiškas darbas, bet tuo, matyt, ir labai įtraukiantis ir išlaisvinantis.
Ir vis tik, šukės - nykimo procesas, gal tiksliau kažkokia kita žmogaus kūrinių būties fazė, kai jie praranda funkciją ir buvusią prasmę. Mąstant apie civilizacijos objektų ir gamtos tvarinių nykimo bendrumą, atsirado ir antra parodos dalia - naktiniai drugiai. Tai mano sena tema, vis sugrįžtanti vienu ar kitu pavidalu. Čia naktiniai drugiai - subyrėję, sunykę, nors vis dar “įnoringi ir fantastiški” kaip tos šukelės. Krikščioniškoje ikonografijoje drugelis simbolizuoja prisikėlimą ir nemirtingumą, o drugelio gyvenimo ciklas, susidedantis iš trijų gyvenimo stadijų, - gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Be to, drugys iš vienos pusės – ypatingo grožio kūrinys, o apvertus kita puse – atgrasi plaukuota pabaisa. Taigi tai talpus ir labai prieštaringas įvaizdis.
Per šias abi ekspozicijos dalis eina nykimo, dužimo, praradimo, praeinančio laiko tema. Juk galų galiausiai, laikui bėgant, viskas, kas gyva ir negyva, sudūžta, sudyla ir subyra. Kaip prisijaukinti tą neišvengiamą laiko tėkmę?
Paroda yra 8-osios Vilniaus keramikos meno bienalės TARP satelitas. Paroda veiks iki gruodžio 15 d.
Partneriai: Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba.
