LVSO | Sezono pabaigos koncertas
C. Saint-Saëns. Koncertas fortepijonui Nr. 2 g-moll, op. 22
D. Šostakovičius. Simfonija Nr. 15 A-dur, op. 141
Alexander Paley, fortepijonas
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras
Dirigentas Gintaras Rinkevičius
Fortepijono virtuozas Alexanderis Paley savo talentu ir charizma nepalieka abejingų. Šiuo metu Vilniuje įsikūręs menininkas su džiaugsmu laukiamas viso pasaulio koncertų salėse ir yra dažnas svečias Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertuose. „Dievinu maestro Gintarą Rinkevičių. Per savo karjerą esu grojęs su gausybe įvairių dirigentų ir orkestrų, tačiau turiu pripažinti, kad taip gerai, kaip groti diriguojant maestro, nebuvo niekur“, – sako garsusis pianistas.
Jau 1991 m. po pianisto debiuto su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru dienraštis „The Washington Post“ A. Paley pasirodymą pavadino „tiesiog nepriekaištingu“, tad ilgainiui pianistas ėmė koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais. Publika jam plojo atsistojusi, o kritikai negailėjo pagyrų už „akinantį techninį meistriškumą“, „įtikinantį atlikimą“, „asmenines interpretacijas“ ir „neįtikėtinai platų repertuarą“. Bėgant metams, A. Paley žvaigždė negęsta – pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje. Šį vakarą A. Paley atliks Camille‘io Saint-Saënso (1835–1921) koncertą fortepijonui Nr. 2. 1868 m. vos per tris savaites parašytas kūrinys iki šių dienų išlieka bene populiariausiu kompozitoriaus koncertu fortepijonui, pasižyminčiu netikėta stilių įvairove. „Jis prasideda Bachu ir baigiasi Offenbachu“, – šmaikštavo žymus to meto lenkų pianistas ir kompozitorius Zygmuntas Stojowskis.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęs Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) simfonijų ciklą ir atliks paskutiniąją, penkioliktąją, kompozitoriaus simfoniją. Sukurta vos per mėnesį 1971 m. vasarą ir rudenį Kompozitorių kūrybos namuose Repine, Penkioliktoji trykšta netikėtų kontrastų purslais. Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, simfonijoje kompozitorius šekspyriškai derina tragizmą su linksmybe, gilius apmąstymus su padaužiškais pokštais. Simfonijos forma klasiškai proporcinga, aiški, subalansuota, tačiau muzikos prasmė užšifruota. Kompozitorius Radionas Ščedrinas apie simfoniją sakė: „Grandiozinė Penkioliktoji – viena jo kūrybos viršūnių, viršukalnė iš „8000“ lygio, pasakytų alpinistai. D. Šostakovičius turi pavydėtiną dovaną – jausti, suvokti kūrinį kaip vientisą organizmą, o ne grandinę vėrinių, susijusių arba nesusijusių tarp savęs epizodų ir tematinių darinių. Be to, jis didis kūrinių „pradžių“ ir „pabaigų“ meistras. Po finalo savotiško post scriptum eina hipnotizuojančio poveikio turintys blėstantys taktai aplink garsą „la“. Tokios pabaigos reikšmė daugiaprasmė, filosofiška. Žodžiais nenusakysi.“
