Magiška Vilniaus senamiesčio trauka; kur jo urbanistikos paslaptys?
Sulig sausio 25 diena, laikoma Vilniaus gimtadieniu, Vilniaus etninės kultūros centras pradeda švęsti artėjantį Vilniaus 700 metų jubiliejų, kurį visus metus minėsime šiai sukakčiai skirtu renginių ciklu. Pirmasis jų – profesoriaus Liberto Klimkos paskaita „Magiška Vilniaus senamiesčio trauka; kur jo urbanistikos paslaptys?“.
Archeologų duomenys rodo, kad Vilniaus miesto pradžia – netoli Neries ir Vilnios upių santakos, prie brastos, kur X–XII a. ėjo svarbūs prekybiniai keliai. Miestas statėsi labai sudėtingos geologinės praeities reljefe, suformuotame dviejų ledynmečių. Visą kalvyną čia skaido poledyninio laikotarpio eroziniai slėniai ir raguvos: šlaituose daug įvairiaaukščių terasų. Toks reljefas buvo labai patogus įrengti galingą pilių kompleksą, jo papėdėje saugiai galėjo jaustis ir gyvenvietė. Miestas kūrėsi iš pradžių terasų pakraščiais, atskiromis gyvenvietėmis – Didžiąja aplink Rotušę, Vokiečių, Rusų, Totorių.
Tačiau tikruoju Vilniaus senamiesčio urbanistikos unikumo autoriumi vis dėlto reikia laikyti miestą supančią gamtą; jo savitumas slypi dermėje su kraštovaizdžiu. Senamiesčio gatvelių raizgalynę „suprojektavo“ vandenų tėkmė: upelių ir šaltinėlių pakrantėmis ėjo takeliai ir keliukai, vėliau tapę gatvelėmis. Toks gatvelių susiformavimas turėjo įtakos ir pastatų aukštingumui, išreiškiamam labai „žmogišku“ masteliu – dviejų, trijų aukštų. Įžvalgose, kurios kadaise šviesuolių buvo išsakytos apie Vilnių, aiškėja ir kitos jo magiškosios traukos paslaptys.
Apie visa tai L. Klimka papasakos tiesioginės transliacijos metu, kurią bus galima stebėti Vilniaus etninės kultūros centro Facebook puslapyje sausio 25 d. 18 val.
