Festivalis „Kiemai“. Virgio Stakėno ir Ryčio Zemkausko diskusija

Rugpjūčio 12 d., ketvirtadienį, 17.30 val. pokalbio-diskusijos „Gyvenimas scenoje: pokalbiai su Savo Sąžine“ daugiabučių kieme adresu Gumbinės g. 114, Šiauliai, susitinka kantri muzikos atlikėjas Virgis Stakėnas ir žurnalistas, laidų vedėjas Rytis Zemkauskas. Šis renginys – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos organizuojamo festivalio „Kiemai“ dalis.

Kviečiame artimiau susipažinti su būsimais renginio pašnekovais:

Virgis Stakėnas

- Scenoje Jus matome ne vieną dešimtį metų. Galima sakyti, kad joje gyvenate. Kaip per tuos metus keitėsi tiek Jūsų požiūris į sceną, tiek apskritai Lietuvos scenos kultūra?

Tiesiog stebėjau – mokiausi. Klydau, atradinėjau. Ir amerikas, ir dviratį. Kai ko išmokau. Kai ko tebesimokau. Patirties daug. Bet nesigiriu. Kas norėjo – gavo pamokų ir iš manęs… Scenos kultūra skiriasi. Kaip ir žmonės. Vieni eina į ją nusiavę batus, kitiems ne bėda, atgręžus pasturgalį, čion nusišlapint… Visąlaik gerbiau džentelmenus / damas. Yra tokių legendų. Ir tarp gyvųjų tebėr... Bet dažniau jie tyliai stebi... O į priekį šoka išdrąsėję naujokai ar užsimaskavę vidutinybės. Drasko gerklę, imituoja širdies dalybas, dvasios gelmes pakeisdami žodžių / muzikos / prasmių striptizu.

- Kodėl būtent baladės, vėliau peraugusios į kantri muziką, skrybėlė ir būtent toks šitiek metų išlaikomas įvaizdis? Kuo lietuviui artima Jūsų atliekama muzika ir tekstai?

Bandžiau ir roko klasiką, ir lietuvišką estradą. Supratau – yra daug geriau už mane tai darančių. Rašiau eilėraščius. Universiteto grupės draugas parodė 5 gitaros akordus – ėmiau tekstus dėti ant gaidų. Sako, kažkada turėjau balsą. Pastatytas ant kėdės tėvų draugams dainavau Robertiną Loretį. Atėjusi mutacija ne tiek atėmė balsą, kiek davė akiniuoto storuliuko sindromą... ir dar grojančio kaimietiškuoju akordeonu... 1979 metais, norėdamas būti išgirstas be mikrofono, didžiulio festivalio atidarymo šventėje Sverdlovske (Rusija) garsiai dainavau / rėkiau. Tapau laureatu. Bet drauge gavau „dovanų“ ir balso stygų pertempimą... Dabar daugiau rečituoju savo žodžius, uždėtus ant stygų, nei dainuoju... Buvo (ir tebėra – labai tebėra) baladės, dainuojamoji poezija, bardų kūryba. Atsirado (ir lygiagrečiai seka) kantri muzika. Negroju amerikietiškos. Tai klumpių kantri, jungianti užatlantės kaubojų tradicijas, lietuvių liaudies kūrybos dvasią ir mano autorinį tų komponentų sumiksavimą. Kuriu ir dainuoju apie tai, kas nutiko man ar man artimiems žmonėms. Nemeluoju. Ką aš žinau – gal tai randa atgarsį klausytojų sielose... O skrybėlė – tai visada „po savo stogu“. Nesu klajoklis (gal tik keliaujantis muzikantas), bet šildo sąvoka „namai“.

- Daugeliui atlikėjų galėtumėte būti pavyzdžiu, kaip neatsilikti nuo sparčiai kintančio pasaulio – aktyviai reiškiatės socialiniuose tinkluose. Visa tai tik reklamos ir auditorijos pritraukimo tikslais?

Esu dešimt viename (juokiasi). Kuriu tekstus, melodijas. Groju, dainuoju, aranžuoju. Prodiusuoju, organizuoju. Rašau į spaudą, kuriu radijo, televizijos laidas. Vedu renginius, rašau scenarijus, režisuoju. Piešti nemoku, bet jaučiu dizainą... Fotografuoju tik telefonu, bet išmanau kompoziciją, apšvietimą…  Tai kodėl turėčiau apkraut darbu socialiniuose tinkluose svetimas rankas? Išmanūs bendraamžiai pasodino mane kadais prie kompiuterio. Pažįstami iš pramogų verslo atvedė į internetą. 6 metus leidau fanziną „Country‘bė“. Jaunesni – duktė, sūnėnas – atvedė į FB, kiek dar jaunesni atvėrė IG Pandoros skrynią... INSTAGRAMAS... Ten nemažai tuštybių – reikia atsirinkt. Išstudijavau. Išmokau. Susikūriau savo modelį. Dabar postinu kasdien! Kryptingai, su grafikais, tikslais ir temomis. Atsirado čia veiklos atmainų. Pavyzdžiui, IG lankytojai highlight’ų srityje jau 3 metai kasryt atranda vis po naują „VirgiStBLUES“ – autorinį devizą, „uždėtą“ ant įdomesnių nuotraukų, jų iškadruotų fragmentų. Su filosofija ir tikslais... O naujausias potėpis – jau 3 mėnesius leidžiu stories žurnalą. Prisimenant didžėjaus patirtį – 12 temų puslapių, iliustruotų kryptinga muzika... Per pandemijos bangą paleidau į svietą 15 IGTV laidų „GiBaMi“... Šaukit, kaip norit – reklama ar auditorijos pritraukimas!?. Aš tai vadinu tiesiog „dar viena Virgio kūrybos rūšimi“.

- Ar be muzikos dar turite kokių nors pomėgių, kuriems skiriate daug savo laiko?

Tiesą sakant, visi pomėgiai vis tiek susiję su kūryba. Kryptys, punktai, kuriuos jau išvardijau… Dar mėgau vėžiauti (mokėjau gaudyti vėžius 4 būdais). Kolekcionuoju visa, kas susiję su akustinės gitaros (nota bene – ne klasikinės ir juo labiau ne elektrinės) simbolika. Naminis muzikinės šlovės muziejėlis jau visko nebetalpina – pradedant suvenyrais, rūbais, daiktais, kur pavaizduota jos ekscelencija GITARA… Tiesa, esu sukaupęs nemažą fonoteką – per 500 kompaktinių plokštelių, dėžės magnetofono juostų, kasečių, lentynos vinilo plokštelių, DVD, VHS… Bet pagavau save tik fragmentiškai tuo besinaudojant. Nebėra laiko. Visai… Ir vėlgi – kai po ranka didžiausia pasaulio fonoteka-biblioteka-filmoteka – internetas su savo vaikais „Spotify“, „YouTube“, „SoundCloud“… O dar mėgstu tiesiog sėdėti kieme ant tvenkinio lieptelio. Barstyt pigiausios bulkos po 19 centų trupinius vandenin – stebėti, kaip žuveliokai noriai jais naudojasi. Terapija.

Rytis Zemkauskas

- Jus gana dažnai galima pamatyti scenoje tiek svečio, tiek vedėjo vaidmenyse. Kas jums yra scena? Tik erdvė darbui, ar vis dėlto fenomenali, išskirtinį poveikį asmenybei turinti vieta?

Pageidautina, kad asmenybe taptum prieš išeidamas į sceną J. Taip, man tai darbo vieta, joje jaučiuosi jaukiai, nes esu narcizas ir mėgstu dėmesį. Tačiau stengiuosi būti kiek įmanoma padorus narcizas ir atidirbti publikai už tą dėmesį, suteikdamas žinių, geros nuotaikos, idėjų, klausimų pamąstymui ar kitokios naudos. Tad idealiu atveju atsitinka mainai – visi kažką gauna sau.

- Kurių savybių turi turėti ar išsiugdyti žmogus, norintis būti scenoje ir būti joje populiarus, laukiamas? Ar yra tokia savybė, kurios, Jūsų manymu, Jums ypač trūksta scenoje? 

Pirmiausia tas žmogus turi pasirūpinti būti įdomus publikai. Tam jis turi nuolat dirbti, labai stengtis. Žmonių dėmesys yra rimta privilegija, tad turi stengtis būti jo vertas ir būti už jį dėkingas. Ko trūksta man? Niekaip neišmokstu apsimesti, kad man įdomu, jei neįdomu. Tad per dažnai pertraukiu pašnekovą, už ką kartais gaunu malkų nuo kritikų J.

- Kalbinote ne vieną žinomą Lietuvos asmenybę. Ko tikitės iš pokalbio daugiabučių kiemuose su Virgiu Stakėnu, vienu iš žinomiausių Lietuvos kantri muzikos atlikėjų?

Tikiuosi, kad jis, nugyvenęs ilgą ir labai įdomų kūrybinį gyvenimą, bus atsipalaidavęs ir nė velnio nebijos.

- Kokią vietą Jūsų paties gyvenime užima muzika? Ar kantri žanro muzika yra Jūsų klausomos muzikos grojaraštyje?

Kantri etapas buvo, bet praėjo. Na, gal ne visai griežtai kantri, bet buvo laikas su kairuole Joan Baez, „Creedence Clearwater Revival“, kažkiek su Kenny Rogersu, kažkiek su Johny Cashu, nors jo priešmirtinis koverių albumas man skamba geriau už jo originalią kūrybą. O klausau aš visko – nuo tobulai Karlo Richerio atliekamų Bacho „Brandenburgo koncertų“ iki „Oceanvs Orientalis“. Nuo Malio bliuzo su Farka Toure ir Toumani Diabate iki „London Grammar“.  

- Esate prasitaręs, kad labiausiai vertinate vieną pirmųjų V. Stakėno dainuojamosios poezijos plokštelę „Vakaras“. Kuo, Jūsų nuomone, 1986 m. išleista plokštelė gali būti aktuali šiandienos klausytojams, melomanams?

Viskuo. Tai – genialaus paprastumo ir tikrumo albumas.

Kalbino Tomas Pauliuščenka

VISI FESTIVALIO „KIEMAI“ RENGINIAI – WWW.SAVB.LT

Nepraleisk progos pasikalbėti taip, kaip seniai nesikalbėjome – savo miesto kieme!