Anna Reutinger | Įklimpę tame pačiame dumble

Įklimpę tame pačiame dumble

Sėklų veidukas dubens dugne

Skersai išilgai perraustas tinklas

Pavargusi undinė, nusikamavusi nuo besikeičiančių srovių

Avis, kurios ragai kasmet paauga po vingį, ir taip amžinai

Lyg karoliai sulipusios bitės

Kūdikiai ir svogūnai

Saulė, neturinti ateities

Namas vidur niekur

Aš klydau ir negaliu be tavęs gyventi

Apotropiniai simboliai buvo plačiai paplitę viduramžiais, siekiant atbaidyti piktąsias dvasias ir apsaugoti juos naudojančiuosius. Šie simboliai buvo prisiuvami prie drabužio krašto, nešiojami paslėptuose kapšeliuose, įaudžiami ir įmezgami į rūbų raštus, išraižomi sienose bei buities įrankiuose. Paprastai vaizduodavo gamtos elementus – augalus, gyvūnus, kosmologinę geometriją ir groteskiškus hibridus, susiejant juos su sudėtingomis mitologijomis ir vizualinėmis patarlėmis. Nors anuomet dauguma žmonių buvo neraštingi, šiuos simbolius galima vertinti kaip kone vienintelius išlikusius viduramžių varguomenės pėdsakus, jų viltis, baimes bei vertybes.[1] Laikui bėgant ir keičiantis vertybėms (mokslui paneigus dvasių pasaulį, amatams užleidus vietą pramonei), šie simboliai pamažu buvo konsoliduoti ir abstrahuoti į ankstesnių reikšmių santrumpas.[2]

Atlikus daugybę interviu su įvairiais amatininkais, konservatoriais ir istorikais bei vizualiai ir tekstiškai patyrinėjusi komunikacinę simbolikos reikšmę liaudies menininkų darbų ornamentuose, Anna Reutinger sukūrė seriją darbų, išmargintų ir išsiuvinėtų savo pačios sumanytais simboliais. Įklimpę tame pačiame dumble – tai kvietimas išmokti gyventi kartu, kaip gyvuliai vienoje ganykloje, ir įausti sentimentų semiotikos į mūsų pasaulio tinklą. Dėvėti tekstilės gaminiai, dažai iš kerpių ir žievių, svogūnų lukštų ir rūdžių, šiukšlės iš miško ir krepšiai iš turgaus – A. Reutinger naudojamos medžiagos, kuriomis ji spalvina ir formuoja erdvę, apsisaugodama nuo visokio blogio.

Paroda veiks iki gegužės 29 d.

Anna Reutinger, gimusi 1991 m. Ouklande, Kalifornijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne. Jos kūryba sujungia skulptūrą, instaliaciją ir performansą, kviesdama sugrįžti prie amatų, pasipriešindama kapitalistiniam gamybos ciklui ir skatindama socialinę, materialinę ir aplinkosauginę empatiją. Svyruodama tarp atsitiktinių ir tyčinių gestų, ji pasitelkia medžiagišką ir socialinį indėlį, kad atskleistų daiktų ir būtybių laikinumą bei jų tarpusavio ryšį.

Reutinger yra Sandbergo instituto „Dirty Art“ katedros dėstytoja – šiame institute ji 2016 metais gavo magistro diplomą, prieš tai 2013 m. baigusi bakalauro studijas UCLA Dizaino medijų ir skaitmeninių humanitarinių mokslų srityje. Jos darbai eksponuoti CAPC Bordo šiuolaikinio meno muziejuje, Sent Etjeno bienalėje (Prancūzija); MKG dailės ir amatų muziejuje Hamburge (Vokietija); Jano van Eycko akademijoje, „W139“, „De Fabriek“ (Nyderlandai); „Klara Kiss Zipspace“ (Šveicarija); „Macao Milano“ (Italija); „The Hammer Museum“, „The Getty Center“, „The New Wight Gallery“, „Chin’s Push“ ir „Control Room“ Los Andžele (JAV). 2021 m. balandžio mėnesį menininkė rezidavo meno, rezidencijų ir edukacijos centre „Rupert“ (Vilnius).

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė.

VšĮ „Artnews.lt“ veiklas remia Lietuvos kultūros taryba. Parodą remia Vilniaus miesto savivaldybė, Berlyno senato departamentas kultūrai ir Europai.

Dėkojame meno, rezidencijų ir edukacijos centrui „Rupert“.

Primename, jog parodoje galima lankytis ne didesnėmis nei 2-jų asmenų grupėmis (nebent yra vienos šeimos nariai), dėvint apsauginę kaukę bei išlaikant ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų.

[1] Champion, Matthew. „Medieval Graffiti: The Lost Voices of England’s Churches“. Random House: 2015.

[2] Tumėnas, Vytautas. „The textuality of diagonal ornamentation: Historical transformations of signification from the Baltic perspective“. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyrius: 2014.