Kamerinės muzikos koncertas „SMS: Kur vėjams grojant, bangos dainuoja...“
Dirigentas
Tomas Ambrozaitis
Istoriniai Klaipėdos kiemeliai jau savaime nuteikia romantiškam nuotykiui. O jei dar juose nenustygdami šoka strykai, kurių dailiai sumegztos melodijos plevena virš netoliese tekančios Danės, senamiesčio stogų, ir... nuo pamatų kylančių naujųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmų? Pasijunti it devyniolikto amžiaus pabaigoje – romantizmo epochos saulėlydyje. Būtent tuo metu – 1893 m. Klaipėdos teatro pastatą, kuriame anuomet skambėdavo ir operos, ir koncertai, iš privačių savininkų perpirko miestas ir rekonstravo jį neoklasicistiniu stiliumi: rūmai tapo puošnesni, didingesni. Koncerto pradžioje klausytojai išgirs Preliudą (Allegro vivace) iš norvegų kompozitoriaus romantiko Edvardo Griego siuitos „Iš Holbergo laikų“, parašytos 1884 m. ir dedikuotos jo tėvynainio, dramaturgo bei filosofo Ludvigo Holbergo (1684–1754) gimimo sukakčiai. Tuomet estafetę perims didysis rusų romantikas Piotras Čaikovskis: skambės dvi pirmosios jo 1880 m. sukurtos Serenados styginių orkestrui (op. 48, C-dur) dalys. Ceremoningieji anglai taipogi neapsiėjo be romantikos: tai puikiai iliustruos Edwardo Elgaro 1892 m. parašyta Serenada styginiams (op. 20, E-moll). Ir štai romantizmo saulė jau gęsta. Per Europą kareiviškais batais be ceremonijų žengia XX amžius. Ateitis nežada nieko šviesaus ir romantiško, tad niekam nežinomas dvidešimtmetis jaunuolis Benjaminas Brittenas nostalgiškai atsigręžia į vaikystę, prisimena pirmuosius savarankiškus kūrinėlius ir jų inspiruotas parašo „Paprastąją simfoniją“, kurią dedikuoja savo alto mokytojai Audrey Alston. O Lietuvoje B. Britteno amžininkė Salomėja Nėris dar nardo „Jūrų pasakos“ bangose: „Jūra be galo, jūra be krašto./Laivų skenduolių ji karalystė;/Kur vėjams grojant, bangos dainuoja,/ Kur balti žirgai lekia putoja...“ Gražus tas nardymas, bet šitoks trumpas... Kaip atodūsis žvaigždėtą vasaros naktį. Kaip SMS žinutė iš beatodairiškos praeities.
