Visos dienos

Eglės Ulčickaitės paroda AMOR VACUI

Amor Vacui

„I would prefer not to.“ – nuolat visiems kartoja raštininkas Bartlebis Melvilio apsakyme, kaip vėliau paaiškėjo, visą gyvenimą dirbęs adresato nepasiekusių laiškų kontoroje. „I would prefer not to.“ – galiausiai atsako net paklaustas savo paties vardo. O jei tokio apsakymo veikėjas būtų daiktas? Ar nutapytas paveikslas?

Marshallas McLughanas dar septintajame dešimtmetyje rašė apie keistą, pamažu mus visus užliejančią savi-hipnozės būseną, tam tikrą nutirpusio žvilgsnio formą – Narcissus narcosis simptomą. Jį sukelia medijų įtarpinta aplinka, kai siekiant išvengti perdėm intensyvaus transliuojamo turinio poveikio, jis tolydžio keičiamas nauju. Vienas dirgiklis ima slopinti kitą, šį – dar kitas, kol visa susilieja į vientisą triukšmą. Tačiau vis augant intensyvumui, ši neutralizuoto budrumo terpė galiausiai tampa nelyginant vandeniu, kurio nepastebi jame plaukiojančios žuvys. Toks nukenksminimas ima veikti ir kaip gynybinė reakcija dorojantis su nuolat mus ištinkančiu vaizdų pertekliumi, kurio ritmingai besikartojantis srautas sykiu tampa ir nepastebima užmaršties praktika.

O jei šiandien savo augantį nerimą slopinantis žvilgsnis tapo jau nieko anapus nebeturinčios tikrovės analogija? Gal tuomet dar lieka galimybė šią pertekliaus kuriamą tuštumą išnaudoti kaip jos pačios perteklių? Kitaip tariant, galbūt dar įmanoma bent patirti patį tirpulį? Tapybą – stingulio mediją par excellence – šįkart pasitelkiant kaip tam tikrą stokos potenciją, kaip tai, ko galia galbūt būtent glūdi jos negalioje? Gal tuomet būtų galima pasijusti ta Narcizo žuvimi (amūru?*), mėginančia įsižiūrėti į patį vandenį? Ar bent pajusti jo tekėjimą pro akis. Drumzlino, gėlo, vilnijančio, užpelkėjusio, šalto, užnuodyto, o gal žydinčio? Srūvančio pro sietynus, paukščius, palanges, parketo plyšius ar spintos duris.

Tuomet ta blukinanti ir deginanti šviesa galbūt ieškotų ne tiek to, kas regima, kiek to, ką ji palieka neberegimą. Kaip paties laiko diagnozę, įsirėžusią į daiktų odą. Kaip tai, kas apakina, ardo, žeidžia, naikina, o sykiu ir demaskuoja, apnuogina, atveria – nes kieno gi dar, jei ne paprasčiausios šviesos, švelnumas galėtų būti žiauresnis? Tai prasmės cezūra, kurioje atsiduria visi – tiek tapytojas, tiek paveikslas, tiek žiūrovas, nes atpažinti čia gali tik nebeatpažįstamą. Ir šitaip sugrįžta jau nebe konkretaus vaizdo ar motyvo reikšmė, o veikiau paties paviršiaus įtampa, tapybą paverčianti pačia kūniškiausia jo refleksija. Nes jei pasaulis išties nebeturi vidaus, paveikslas jo neturi juolab. Bet jie turi paviršių, ir tapytojas yra tas, kuris lažinasi iš paviršiaus. Lažinasi iš šviesos. Iš ribos, už kurios viskas baigiasi. Iš tuštumos, kuri lieka. Nes paveikslas nėra ekranas. Arba jis yra tik ekranas, slepiantis nebent tik tai, jog iš tiesų nieko neslepia. O gal slepia tą nieką – vandenį, tekantį pro akis.

Brigita Gelžinytė

* Baltasis amūras – karpinių šeimos žuvis. Jos dažnai leidžiamos į smulkius vandens telkinius, kad juos valytų, kadangi šie minta dumbliais ir augalų pertekliumi.

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Paroda galerijoje veiks iki birželio 6 dienos.

Galerijos darbo laikas: II-V 11-18.30, VI 11-16

! DĖMESIO prieš atvykstant paršome susipažinti su lankymosi galerijoje sąlygomis: http://www.menoparkas.lt/35717/naujienos.html?read=32005 !

03
Birželis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
×
Birželis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
SVARBU: LR Vyriausybės informacija dėl atšauktų/nukeltų masinių renginių ! Daugiau.