Visos dienos

MO muziejus. Ekspozicija Simbolių galia: „Madona su islandišku peizažu“

MO muziejaus pirmojo aukšto hole nuo gruodžio 4 d. atidaroma vieno kūrinio ekspozicija Simbolių galia: „Madona su islandišku peizažu“. 
Joje eksponuojamas dailininko Vytauto Narbuto paveikslas „Madona su islandišku peizažu“.

Apie kūrinį ir jo autorių Vytautą Narbutą:

Daugiau kaip 20 metų Islandijoje gyvenantis dailininkas Vytautas Narbutas (g. 1962) Lietuvoje labiau žinomas kaip Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektaklių („Katedra“, „Tartiufas“ ir kt.) scenografas.

Vytautas Narbutas semiasi įkvėpimo iš Renesanso laikų menininkų, kuriems buvo svarbu kuo realistiškiau perteikti pasaulio atvaizdą. Tapytojas klasikinį vaizdavimo būdą jungia su šiuolaikine raiška. Figūros, stovinčios aplink išaukštintą Dievo Motiną, atspindi klasikinį vaizdavimo principą, o šiuolaikinę raišką atliepia proporcijų nepaisymas, kai Madonos figūra vaizduojama išdidinta, monumentali. Autorius vadovaujasi perspektyvos dėsniais – sukuria panoraminį peizažą, kuris atveria Islandijos gamtos grožį. Kokias reikšmes slepia Narbuto pasirinkti simboliai? Kokią tragediją nutyli Dievo Motina?

Į tradicinį Renesanso stilistikos paveikslą autorius įterpia savo šiuolaikinį požiūrį ir sukuria autentišką kelių sluoksnių ikonografiją. Dailininkas Dievo Motiną pavaizduoja su popiežiaus atributais: kapa, kryžiaus formos ferula ir žiedu. Figūra, apsisiautusi iškilmingu drabužiu, gaubia ir saugo žmones nuo atsiveriančių iš po kapos skvernų kruvinų pragaro vartų – simbolizuojančių kančią ir skausmą. Šie atributai ir gestai ženklina popiežiaus galią. Paveikslo apačioje visažiniai angelai – cherubinai – laiko ateities veidrodį, kuriame atsispindi nukryžiuoto Jėzaus Kristaus likimas. Šv. Marija Magdalietė, nuolankiai prigludusi prie Nukryžiuotojo veidrodžio atspindžio, išreiškia sielvartą ir atgailą.

Didingoje Madonos figūroje susipina du esminiai Jėzaus gyvenimo etapai: žemiškojo gyvenimo pradžia – įsčiose bręstanti gyvybė ir nukryžiavimo momentas – iš po kapos kyšančios rankos su stigmomis. Dailininkas narplioja sunkią ir dramatišką motinystės naštos temą – motina savo vaikui suteikia gyvybę, bet kartu nulemia ir mirtį.

Tradiciškai Madonos paveikslų siužetuose nevaizduojamos nuodėmingumo apraiškos, tačiau Narbutas nesilaiko kanono ir kairį apatinį kūrinio kampą skiria moterims – įvairių blogybių alegorijoms. Autorius nepaiso tradicinės simbolių reikšmės ir moterį su knyga interpretuoja ne kaip išminties, bet kaip puikybės išraišką. Apsinuoginusi figūra, krūtimi maitinanti kaukolę – mirtį, yra tuštybės simbolis. Ievos siluetas gaubia save rankomis ir susigundo paragauti uždrausto vaisiaus. Palinkusi nuoga figūra – kankinys šv. Sebastijonas.

Dešinėje pusėje pavaizduotas dviveidis vyras reprezentuoja žmogaus gyvenimo ratą: gyvybingą jaunystę ir sunkią senatvę. Savitą simboliką turi net spalvos, todėl šventųjų kūnus gaubiantys arnotai (apsiaustai) neatsitiktiniai. Žalias yra nuoroda į tikėjimo ir amžinojo gyvenimo viltį, o auksinis simbolizuoja Bažnyčios galią.

Originaliai interpretuodamas tradicinę religinę ikonografiją menininkas tarsi sako: kad ir koks būtų laikotarpis, pagrindinis žmogaus gyvenimo scenarijus ir jo tragizmas nekinta.

24
Sausis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Sausis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31