Kauno atminties ekranai: filmas „Adomas nori būti žmogumi“
Kapitonas: Aaa, tai tu Adomai. Žinoma, tuoj pradėsi skųstis, kad lakstei visą dieną kaip šuo, kad darbo nėra šitame mieste ir esi velniškai alkanas. Tu geriau važiuotum kur nors į provinciją.
Adomas: Klausyk, tėve, emigracijos agentu pasidarei?
Gruodžio 10 d. 18 val. I a. salėje (Radastų g. 2) kviečiame į trečią „Kauno atminties ekranai“ filmą „Adomas nori būti žmogumi“ (1959). Svečiuose – upeivis ir istorikas, knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018) autorius Gediminas Kasparavičius. Vakarą veda kino istorikas ir kritikas Gediminas Jankauskas.
Pagal sovietmečio rašytojo Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Airės“ sukurtas debiutinis jauno režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas turėjo vadintis „Svajonių miestu“. Baigiantis stalininei epochai filmas žymėjo šį tą naujo: atlydžio nuotaikas ir autorinio kino tendencijas.
Tarpukario Kaune skleidžiasi dviejų septyniolikmečių – Kazio ir skalbėjos Liucės – meilės istorija svajojant apie Argentinos miestą „Buenos Aires“ ir žaliuojančias palmes, kur jie nori išvažiuoti. Kazys gyvena su vienišu, geriančiu kapitonu baržoje, stovinčioje žiemos uoste (senasis Kauno žiemos uostas Nemuno saloje, kurio jau nebėra!), ir dirba emigracijos bendrovės savininkui Dausai (akt. Donatas Banionis), o Liucę motina nori ištekinti už restorano savininko „Amerikono“, kurį masina jos jaunystė ir noras apsaugoti savo turtus.
