Agnė Liškauskienė „n būdų apie tą patį“
Tapytoja Agnė Liškauskienė pažeria ant grindų savo kosmetinės turinį. Rausvo nagų lako buteliuke apsigyvenusi mūza – ne tik moteriška, bet ir vaikiškai žaisminga. Ji vadovavo naujojo Agnės kūrinių ciklo sukūrimui, o iš įvairių moteriškų niekučių: akių šešėlių, pudros bei lūpdažių gimė unikalūs kūriniai, pasižymintys itin plačiu kintančios spalvos spektru, žėrintys tarsi vakarinė suknelė. Be jokios abejonės, ši paroda tilptų ir į rankinuką: nors tai nėra būdinga ankstesnei dailininkės kūrybai, itin didelių formatų jos aliejinės tapybos gerbėjai pripažins, jog pagrindinės parodos charakteristikos – lietuviško peizažo tematika, specifinė stilistika ir polinkis abstrahuoti vis dėlto išliko tie patys.
Kai kurie paveikslai tarsi dvigubi, nes juose gyvena paslaptis, pažini tik Agnei, o kūryba, kaip ir anksčiau, dažniausiai vyksta tausojant ne tik priemones, bet ir laiką. Vietoj įprasto popieriaus pasirenkant senų knygų titulinius puslapius ar mokyklinių sąsiuvinių viršelius, nepamirštant mėgautis spalvomis, vertinant ne tik rezultatą, bet ir ties konkretaus paveikslo sukūrimo ribomis nesustojantį kūrybinį procesą. Net ir užbaigus kūrinį rimtas žaidimas su juo nesiliauja: lyg gerai pažįstamo žaidimo LOTO kortelės paveikslėliai gula čia pat ant studijos grindų, yra grupuojami po du, po keturis arba po tris, tarsi varant žvaigždes į spiečių; kaleidoskopo principu iš skirtybių sukuriant vis naujus vieningus pasaulius, ieškant visų įmanomų patrauklių spalvinių derinių, kurių galutinis skaičius yra N arba begalybė ir iš kurių gims naujos idėjos ir paveikslai Agnės mintyse.
Vis dėlto, nors iš pasąmonės trykštanti idėjų versmė yra galinga ir veržli, Agnei sunku įsivaizduoti gana paprastą dalyką – piešinio įkalinimą rėmuose po stiklu. Kartu ieškome išeities – tai galėtų būti specialūs stalčiai, o gal įstiklinta sekcija? Gamtos filosofe ir stebėtoja prisistatanti menininkė prisipažįsta, neturinti idealo, kurio kūryba sektų, nes pro milžinišką studijos langą vidun žvaigždžių šviesa nepatenka. Tačiau šimtus kartų įvairiais būdais pieštas ir pro jį stebėtas lietuviškų laukų motyvas atsiveria puikiai, o Agnė, kaip tikra impresionistė, kaskart į jį žiūrėdama mato vis kitas spalvas. Nekyla abejonių, jog ji tiesiogiai suvoktų ir šias anglų rašytojo Džono Ronaldo Ruelo Tolkieno poezijos eilutes: „In every wood, in every spring there is a different green“ („Juk kiekviena giria kitaip gegužį sužaliuoja.“ Vert. Jonas Strielkūnas). Apibendrindama dar vieną kūrybinį etapą priduria, jog džiaugiasi neturinti viso pasaulio laiko – tokiu atveju šie, daug džiaugsmo teikiantys, kūriniai veikiausiai nebūtų atsiradę.
