„SNIEGAS. MOTERIS. DVIKOVA.“, V. Klimáček

Dviejų dalių komedija pagal V. Klimáček pjesę „čechovas – boksininkas“

Režisierė ir spektaklio dailininkė Uršulė Bartoševičiūtė

Kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė

Kompozitorė Marija Paškevičiūtė

Šviesų dailininkas Julius Kuršis

Videomenininkas Paulius Jakubėnas

Scenografijos inžinierius Algirdas Navalinskas

Režisierės asistentas Matas Makauskas

Vaidina: Giedrius Arlauskas, Tadas Gryn, Aidas Jurgaitis, Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Lolita Martinonytė, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Laimutis Sėdžius, Akvilė Vitkūnaitė.

Premjera – 2019 m. gegužės 30–31 d.

Spektaklio trukmė – 2 val. 30 min.

Viešo atlikimo teisės priklauso DILIA agentūrai, Praha.

Apie spektaklį

Pagrindinė spektaklio figūra – rašytojas ir dramaturgas Antonas Čechovas, kurį vaidina aktorius Albinas Kėleris. Šiame spektaklyje susipina keli dėmenys – A. Čechovo gyvenamojo laikmečio ir XXI amžiaus realybės, realiai egzistavę ir rašytojo sukurti personažai bei carinė televizija. Visa tai atsitinka naujame, alternatyviame, fantastiniame pasaulyje, kuriame veikia sapno logika, yra daug erdvės fantazijai ir žaidimui.

„Kai įsivaizduoju „klimačekišką“ A. Čechovo darbo kambarį, – sako režisierė, – matau vienišą, rūkantį, liūdną rašytoją; menininką, apsimuturiavusį kažkokiomis pirštinėmis, sušalusį ir geriantį. Štai toks chrestomatinį įvaizdį atitinkantis kūrėjas bando rašyti ir jam nesiseka. Staiga mes gauname galimybę patekti į jo sapną. Čia atgyjantys veikėjai – žmonės iš jo asmeninio gyvenimo susipynę su jo pjesių personažais, įgaunantys vis naujas formas, naujus veidus.“

Kūrinyje neslepiama, kad tai, kas vyksta scenoje yra teatras, kalbantis apie patį save. Čia keliami klausimai apie romantizuojamą kūrėjo įvaizdį. Taip pat čia kalbama apie kūrėją, kuris praranda savo personažų kontrolę. Visi tikisi, kad menininkas gali sukontroliuoti savo kūrinį. Bet kas atsitinka, jei A. Čechovo personažai staiga įgauna nepriklausomybę ir, siekdami kontroliuoti vienas kitą atsietai nuo savo kūrėjo, naująją realybę pradeda kurti patys?

Uršulė Bartoševičiūtė (g. 1994) yra jauna teatro režisierė. 2018 metais ji baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Agniaus Jankevičiaus ir Jono Vaitkaus kurse. Šiuo metu studijuoja magistrantūros programoje (kurso vadovė Yana Ross). Kaip savo diplominius darbus Klaipėdos dramos teatre ji pastatė Antano Škėmos „Pabudimą“, o Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre parodė Alfredo Jarry „Ubu Rex“. U. Bartoševičiūtė yra dirbusi asistente Oskaro Koršunovo, Yanos Ross, Sonyos Schönberger spektakliuose, taip pat režisavusi mados pristatymus.

Viliamas Klimáčekas (g. 1958) yra slovakų rašytojas, poetas, dramaturgas, scenaristas, teatro režisierius ir aktorius. Buvęs gydytojas, dešimto dešimtmečio pradžioje nusprendė atsidėti kūrybai. Yra parašęs virš keturiasdešimt pjesių teatrui, su keliomis yra laimėjęs septynetą apdovanojimų. Savo kūriniuose Klimáčekas naudojasi avangardiniais lingvistikos ištekliais, jam nesvetima trash kultūra, vaikų ir studentų slengas bei žodžių žaidimai, jis mėgsta parodijuoti tradicinius knygų elementus (moto, epilogus ir kt.), tradicinius literatūrinius motyvus ir biblijinius mitus išversti į kitą pusę.

Pasakodamas apie pjesę „Čechovas boksininkas“, dramaturgas sako:

„Nekankinamas išsiduosiu, kad prieš dvidešimt metų Čechovo nemėgau. Kad anuomet beveik nieko jo parašyto nesu skaitęs – čia jau kitas reikalas. Bet nemėgau jo. Šiandien jau žinau, kad kur kas labiau nei jo pjesių, negalėjau pakęsti suakmenėjusių jo interpretacijų.

Nesu tikras, kada Čechovas pradėjo man patikti, tačiau žinau, kad įklimpau jame giliai. Ir ėmiau mąstyti apie pjesę jo garbei. Žinojau, kad joje bus visi jo personažai gydytojai, nes iš savo rašymo patirties žinau, jog apie asmeninius jausmus rašosi įtikinamiausiai. O ir Čechovas savo dramų bei apsakymų gydytojų personažuose yra arčiausiai pats savęs. Bet palaipsniui išsiaiškinau, kad pas A. P. Č. geri ne tik gydytojai, bet ir puikios moterys. Visus jis permatė kiaurai, kaip rentgenas.

Taigi parašiau gydytojo dedikaciją kolegai. Iš pradžių pjesės pavadinimas buvo „Gydytojai“ ir ji turėjo būti dalis pilnametražio projekto „Rankdarbiai“, kuris turėjo prasidėti Havelo farsu, jį sekė brechtiška procesija, o baigtis viskas turėjo su Čechovu prie samovaro. Tačiau, kaip yra sakęs Janas Werichas (čekų teatro ir kino aktorius, tekstų teatrui ir kinui autorius, tarpukario avangardinio teatro vienas iš pradininkų, – vert. past.), „gebėjimas rašyti apie teatrą gimsta iš teatro praktikos“, tad kuo toliau į mano pjesę ėmė skverbtis požiūris į mūsų teatrinę aplinką ir rašytojo padėtį 2000-ųjų Slovakijoje. Pamėginau įsivaizduoti, kuo verstųsi Čechovas, jei būtų rašęs šiandieninėje Rusijoje. Gal būtų rašęs televizinę situacijų komediją, kaip neseniai dariau aš? Nuo ten iki šioje pjesėje sukurtos carinės televizijos – tik vienas žingsnis. Taigi sitkominės „Trys seserys“ – tai veikiau autoparodija nei orgija klasiko motyvais.

„Čechovas boksinininkas“ yra mano paskutinė senojo tūkstantmečio pjesė. Rašiau ją Budmericuose, 2000 m. gruodžio 6-14 dienomis. Nors jau seniai rašau nešiojamu kompiuteriu, šį tekstą ir vėl rašiau kaip kadaise – juodu rašalu į seną tėvo sąsiuvinį kietu viršeliu. Tada pjesę išbraukiau, išvaliau ir sąžiningai perrašiau elektroniniu formatu. Ir nuo tada vėl viską rašau ekrane.“