S. ir S. Lozoraičių muziejus
Muziejaus steigėjas – Vytauto Didžiojo universitetas, ekspozicija įrengta Vytauto Didžiojo universiteto rektorato pastate, vieno kambario patalpose, kur anksčiau buvo Stasio Lozoraičio, vyresniojo (1898-1983) darbo kabinetas bei jo šeimos susibūrimo vieta. 1934-1938 m. jis ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, nuo 1939 m. Nepaprastasis pasiuntinys ir Įgaliotasis ministras Italijoje, nuo 1940 m. birželio 2 d. visų užsienyje pasilikusių Lietuvos diplomatinių atstovybių šefas.
Muziejuje eksponuojama garsių Lietuvos diplomatų šeimos dokumentinė medžiaga, asmeniniai šeimos daiktai, meno kūriniai, kuriuos padovanojo ambasadorius Kazys Lozoraitis (S. Lozoraičio (jaunesniojo) brolis), Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) našlė Daniela Lozoraitienė, šeimos giminaitė Dalia Dankevičiūtė-Brazauskienė. Ekspozicijos autentiškumas leidžia atkurti ir parodyti praeitų laikų aplinką, jos dvasią bei per iškilius asmenis išryškinti neįkainuojamas istorines vertybes.
Muziejuje kaupiama, tvarkoma bei saugoma archyvinė medžiaga: vaizdo ir garso juostos, kompaktinės plokštelės, dokumentai, tarnybiniai ir asmeniniai laiškai, straipsniai, nuotraukos. Tai dokumentinės kino juostos apie diplomatus Lozoraičius ir jų veiklą, iškilmingų ceremonijų ir renginių filmuota medžiaga, garso juostose įrašyti Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) kalbos bei jį ir jo šeimą pažinojusių asmenų pasakojimai, interviu, pokalbiai, atsiminimai. Muziejuje yra sudarytas ir nuolat papildomas katalogas su nuorodomis į valstybinius archyvus, bibliotekas ir įvairius leidinius, kur galima rasti dokumentų ar publicistinės medžiagos apie Lozoraičius.
Vedėja – Asta Petraitytė-Briedienė.
