Šokio ir judesio spektaklis "DEBUT"
Žmogus – pats sau įkvėpimas. Akiplėšiškas ir kuklus. Nuotykių ieškotojas ir lūkuriuojanti siela.
Žmogus – pats sau tvirtovė. Iš pradžių mokosi ją statyti, o tada kuria ir griauna. Begalybę kartų.
Žmogus – pats sau priešas. Jo jėga slypi ne jo kūne, ne jo veide, ne svajonėse – jo jėga slypi polėkyje. Kai jis tiki savimi, jis tiki pasauliu. Kai jis patiki – į savo kūną, į savo veidą, į savo svajones perkelia idealiausią AŠ. Atranda meilę sau, meilę kitam, meilę laisvei, meilę natūralumui, meilę stebuklui... Idealiausiame AŠ širdis plaka tūkstančius kartų greičiau. Idealiausiame AŠ viena akimirka – amžinybė. Kartais tiesiog būtina įsiklausyti į savo mintis, išgirsti, kaip kvėpuoji, užuosti savo paties kvapą, įsitikinti, kad AŠ – esu AŠ.
AŠ – brėžia savo gyvenimo liniją – nelygią, su atšakomis, vingiuotą, su papildomu paryškinimu ir taškeliu, su pauze ir įkvėpimu. Tai kūrinys – ryškus, gražus, gąsdinantis, trapus, žiaurus, įkvėpiantis, tikras... Jame telpa begalybė... Begalybė jausmų, minčių ir išgyvenimų, naujų pradžių ir naujų pabaigų. Kiekvieno AŠ linija patiria nesibaigiantį virsmą.
Spektaklio choreografė ir režisierė tiki, kad bet kuris žmogus, brėžiantis savo liniją, turi savąjį AŠ. Kiekvieno AŠ priklausomas nuo jo/jos paties gyvenimo. Gyvenimo etapai suformuoja asmenybę, kuri nuolatos kinta, prisitaiko, maištauja, ieško ir vėl keičiasi. Tačiau, jei tu tiki savimi, priimi save – tu gali priimti ir kitą žmogų, lygiai tokį patį maištaujantį, besikeičiantį ir ieškantį savęs.
Šokio ir judesio spektaklio „Début“ AŠ – moteris. Ji svajotoja. Ji žybsnis tamsoje. Ji romantikė. Ji pati tiesia sau kelią. Ji žaisminga. Ji ieško amžinybės. Ji įkvėpimas. Ji naujas žingsnis. Ji prisiminimas ir nostalgija. Ji pati savo gyvenimo pamatas. Ji ne viena. Ji atvira. Ji susidomėjusi. Ji pasitiki. Ji bijo. Ji atsiveria. Ji klausosi ir girdi. Ji gerbia. Ji saugo. Ji įsitveria. Ji myli. Ji graži. Ji laisva. Ji trapi. Ji turi ribas. Ji ryški. Ji įdomi. Ji kuria savo laimę.
Kuriant šį spektaklį, kūrybinė grupė rėmėsi savo patirtimi, gyvenimo įvykiais, vidiniais jausmais, prisiminimais, pirmosiomis akimirkomis. Pasitelkus dviejų instrumentų – akordeono ir violončelės – garsus, buvo ieškomas muzikos, judesio ir jausmų ryšys. Kuriant „čia ir dabar“, reaguojant vieniems į kitus, buvo atrastas autentiškas judesys.
Spektaklyje moteris susitinka ne tik su savimi, bet ji sutinka ir kitą žmogų. Taigi kyla klausimas, kokia yra meilė sau ir meilė kitam? Kokia yra naujo gyvenimo etapo pradžia? Kodėl tai mus taip jaudina? Kaip išgirsti save? Kaip priimti save ir neprarasti kito? Kaip jausmai mus keičia ir kaip mes keičiam savo gyvenimą?
„Net žvaigždės kartais krenta, palikdamos dangaus skliaute tuščią tašką, o žmogus gyvenime deda tašką tada, kai reikia pradėti naują sakinį, tik kažkodėl jis labai dažnai tai pamiršta. Kartais pamirštu, jog viskas iš naujo prasideda po taško.“ (A. Liauškaitė „Moteris. Tu – mano mūza“)
