Apeirono teatras: spektaklis STABAT MATER
Apeirono teatro spektaklis „Stabat Mater “ (rež: Eglė Kazickaitė), pastatytas pagal 1907 metais švedų rašytojo, dramaturgo Augusto Stindbergo pjesę „Pelikanas“. Šiaurės ir rytų europos teatro klasikos dramaturginis kūrinys čia pateiktas pačia netikėčiausia, bet vizualiai tikslia ir labai įtaigia forma.
Paties A. Strindbergo pjesės to meto Švedijoje buvo vertinamos itin kritiškai, kaltinant rašytoją grubia kalba ir nepadoriais literatūriniais paveikslais. Paradoksalu, kad 2018 metais, demokratijos epogėjuje Apeirono teatro režisierė, statydama spektaklį „Stabat Mater“, visiškai išsižada darmaturgo tekstų. Motyvuodama savo pasirinkimą, režisierė cituoja A. Strindbergo sukurtos pjesės „Pelikanas“ veikėjos Dukros žodžius: „Mes labai daug kalbame, bet gali būti, jog tai darome tam, kad žodžiais užmaskuotume esmę, tiesą.“. Anot režisierės tiesa ir tikrumas yra ne žodžiuose.
Ši frazė nejučia tampa spektaklio kertine ašimi, kuomet tekstų atsisakymą pakeičia metaforinė aktorių kūno kalba. Spektaklis, nevirtęs šokio spektakliu, tampa kruopščiai psichologizuotu, nebyliu veikėjų spekuliacijų lauku, kuriame santykių manipuliacijos reiškiasi kūnų pavidalų ir daiktinių formų pagalba kuriamais paveikslais. Sekvencijos „Stabat Mater“ fone pjesės pagrindinė veikėja Motina vyro rankomis paverčiama Milo Veneros skulptūros klonu, ikona. Siekiant moters laisvės apribojimo, kad vyro gyvenime ji galėtų tarnauti kaip Motinos funkcija -jai nukertamos rankos. Šimtų puodų, kaip pragaištingos archetipinės pasaulėvaizdos ir buities fone vyskta Moters ir jos šeimos tragedija:
Moters prigimtis - būti Motina. Būti atsidavusia, pasiaukojančia, kenčiančia, vakarais tyliai verkiančia ir šluostančia ašarą į skarą dėl savo vaikų. Atiduoti visą save vyrui ir vaikams. Pradžioj širdį. Paskui - rankas. Jei prireikia - kojas. Galiausiai likti tik torsu. Bet būtinai gražiu.
Moters prigimtis - nesigailėti ir negailėti nieko, ką atidavei šeimai. Moters prigimtis - nejusti alkio, tik vis maitinti alkstančius.
Bet Ji nejuto tos prigimties. Jai trūko iš jos atimtų ir moteriškai prigimčiai atiduotų rankų. Todėl Ji jas tiesiog atsiėmė.
Režisierė: Eglė Kazickaitė
Aktoriai: Greta Gudelytė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius, Valerijus Kazlauskas
Kostiumai: Erika Jankauskaitė, Polina Nimrea
Muzika: Giovanni Battista Pergolesi
