Amos Oz VĖJO PRIGIMTIS (rež. Gildas ALEKSA)

„Jie negali mylėti visa širdimi, ir nekęsti negali visa širdimi“

Ar turėčiau siekti savo svajonių, o gal įgyvendinti tėvų suformuotus idealus? Kaip sakė filosofas Kahilas Gibranas, tėvai tėra lankai, per kuriuos vaikai lyg strėlės paleidžiami į pasaulį. Tačiau kaip neretai nutinka, tėvai bando vaikus padaryti panašius į save, iškelia lūkesčius virš jų galimybių juos pasiekti. Ir tuomet atseka neišvengiamas gėdos jausmas, kurį patiriame todėl, kad per daug stengėmės.

Amos Oz (Amos Klausner) – vieno žymiausių gyvų Izraelio rašytojų ir intelektualų, prozininko, žurnalisto, pelniusio daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų apsakyme „Vėjo prigimtis“ analizuojami dviejų priešingų charakterių ir požiūrių tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvas – griežtas kovotojas už laisvę, gyvenimą ir namų šilumą paaukojęs darbui, todėl to paties besitikintis ir iš sūnaus. Sūnus – sentimentalus, meniškos sielos vaikinas, gimęs laisvoje visuomenėje. Šis personažų skirtingumas daro įtaką jų santykiams ir galiausiai nuveda iki tragiškos baigties.

Spektaklyje persipina daug vis dar aktualių šeimos santykių klausimų: apie užspaustas ir nerodomas emocijas, nemokėjimą ar negalėjimą pasišnekėti, nepritarimą atžalų pasirinktam gyvenimo keliui, apie aplinkinių nuomonės svarbą, kai mintis “ką žmonės pasakys” pastatoma aukščiau visko. Nors personažai kalba vyrų lūpomis, spektaklis kelia universalius klausimus skirtus tiek sūnums ir jų tėvams, tiek mamoms ir jų dukroms.

„Bijome kalbėti apie tai, kad esame priklausomi nuo tėvų. Tačiau visiškai nepriklausomiems būti neįmanoma – kad ir kokio amžiaus bebūtume, tėvams visuomet išliksime vaikais. Daug dalykų, ateinančių iš šeimos, mus varžo ir daro priklausomais. Apie tai ir kalbu šiame spektaklyje, pasitelkdamas ilgų monologų formą“, – teigia režisierius Gildas Aleksa.

2019 m. režisieriui Gildui Aleksai už spektaklio „Vėjo prigimtis“ režisūrą įteikta „Fortūnos“ statulėlė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Vėjo prigimtis“ – tai pasakojimas apie kartų skirtumus, apie tai, kokią įtaką tėvai gali daryti jauno žmogaus pasirinkimams – siekti savo ar tėvų suformuotų idealų? „Tai spektaklis sūnums ir jų tėvams, tėvams ir jų sūnums apie tą vyrų pusę, kurios nerodome. Ne apie nerodomus jausmus, bet lūkesčius, kuriuos tėvas iškelia virš sūnaus galimybių juos pasiekti. Ir apie neišvengiamą gėdos jausmą, kurį patiriame todėl, kad per daug stengėmės“, – spektaklio temą pristato režisierius Gildas Aleksa.

Amos Oz (Amos Klausner) – vieno žymiausių gyvų Izraelio rašytojų ir intelektualų, prozininko, žurnalisto, pelniusio daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų apsakyme „Vėjo prigimtis“ analizuojami dviejų priešingų charakterių ir požiūrių tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvas – griežtas kovotojas už laisvę, gyvenimą ir namų šilumą paaukojęs darbui, todėl to paties besitikintis ir iš sūnaus. Sūnus – sentimentalus, meniškos sielos vaikinas, gimęs laisvoje visuomenėje. Šis personažų skirtingumas daro įtaką jų santykiams ir galiausiai nuveda iki tragiškos baigties.

„Motinos ir sūnaus santykis – plačiai tyrinėtas, o štai tėvo ir sūnaus – ne. Būdingas tėvo ir sūnaus santykio modelis – sūnus arba bando įtikti tėvui, arba bando nebūti toks kaip jis. Todėl spektaklyje keliu klausimą: kaip jauno vyro identitetą keičia jo tėvo paveikslas?“ – tėvo ir sūnaus santykio problematiką analizuoja režisierius.

Jaunosios kartos režisierius Gildas Aleksa spektaklį skiria vyriškajai auditorijai: vyrams ir jų tėvams, tėvams ir jų sūnums. Kūrybinę komandą sudaro taip pat vien vyrai, visi išgyvenantys spektaklyje paliečiamą temą – tėvų lūkestį, dedamą į sūnus. O taip pat – jaunimui. Tačiau jaunystė čia suprantama ne kaip jaunimo elgesio atkartojimas, būdingo žodyno, technologijų naudojimas, o kalbėjimas apie „nemadingas“, tačiau jaunam žmogui svarbias problemas. „Bijome kalbėti apie tai, kad esame priklausomi nuo tėvų. Tačiau visiškai nepriklausomiems būti neįmanoma – kad ir kokio amžiaus bebūtume, tėvams visuomet išliksime vaikais. Daug dalykų, ateinančių iš šeimos, mus varžo ir daro priklausomais. Apie tai ir kalbu šiame spektaklyje, pasitelkdamas ilgų monologų formą“, – teigia Gildas Aleksa.

Režisierius – Gildas Aleksa

Iš anglų kalbos vertė – Gytis Kudarauskas

Į anglų kalbą vertė – Nicholas de Lange ir Philip Simpson

Scenografas ir šviesų dailininkas – Aistis Lansbergas