Visos dienos

"Jobo Knyga" pagal Senojo Testamento knygą, rež. E.Nekrošius

Spektaklis „Jobo Knyga“ antrasis Nekrošiaus spektaklis pagal Biblinį tekstą. Prieš dešimtmetį buvo vaidinama „Giesmių Giesmė“. Spektaklio premjera įvyko 2013 metais seniausiame pasaulyje teatre po stogu „Olimpico“ Italijos mieste Vicenza. Vėliau jis apkeliavo daugelį svarbiausių Europos teatrų festivalių. Pagrindinį Jobo vaidmenį kuria Remigijus Vilkaitis. Bibiliniai, giliai filosofiniai tekstai jo lūpose skamba labai žmogiškai ir jaudina kiekvieną, kaip mintys ir klausimai, kamuojantys mus bemiegėmis naktimis – „Dieve, kodėl aš, kiek ilgai Tu mane bandysi?“. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris netekęs visko, visgi neprarado tikėjimo ir už tau buvo apdovanotas.
„Nekrošius, rodos, pačiu elementariausiu sceniniu veiksmu tampa mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme pateikti sudėtingiausius žmoniškosios būties klausimus, o aktorine „abėcėle" sukurti Antanui Maceinai prilygstančius analitinius tekstus.“
„Nors „Jobo knyga" - nekrošiškas spektaklis, jis labai savarankiškas, nepriklausantis ankstesniųjų spektaklių sistemai. Analizuodamas tekstą, režisierius kaip niekad anksčiau įprasmina savo teatrinę būtį ir esmę. Kūrėjas tiek filosofine, tiek regimąja prasme įrodo, jog kalbėti apie egzistenciją įmanoma tik atsidūrus užriby, išgryninus situaciją iki klausimų realumo. Jobo būtį įprasmina klausimai, be kurių prasmė būtų išvis neįmanoma. Dėl to šioje kančių kelionėje mes regime antrame plane rymantį ar veikiantį Dievą, nes be jo Jobo klausimai netektų prasmės. Ši riba, ant kurios balansuoja žmogaus ir Dievo erdvės, tampa esmine spektaklio erdve. Jobas priverstas klausti, nors supranta, kad atsakymų į jo klausimus nėra.“
„Nekrošius išlaisvina šį spektaklį nuo bet kokių teatro srovių, mokyklų, net nuo paties savęs. Jis pirmą kartą filosofinę kategoriją bando paversti regimu objektu. Žiūrovas, tapęs konkrečiu spektaklio dalyviu, neišvengiamai dalyvauja šiame mąstymo procese, net jeigu ir vien tik per klausą suvokia tariamų žodžių prasmę.“
„Šiuo spektakliu Nekrošius gydo mūsų žaizdas. Primindamas, kad be jų neįmanoma žmogaus būtis, jis jos neaukština, neafišuoja, jis rodo tos kančios švytėjimą ir būties esmę.“
„Atitraukdamas nuo kasdienybės šis spektaklis pažadina mus tikrajai būčiai. Meno spaustuvės erdvė tampa debesiu, ant kurio ne tik Jobas ieško Dievo, bet ir Viešpats kreipiasi į mus. „Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūva, taip žmogus gulasi ir daugiau nebeatsikelia. Jis pabus tik tada, kai dangaus nebebus, tik tada jis bus pažadintas iš miego." Režisierius teigia tikėjimą, jis suformuoja tokias jausmines erdves, kuriose ryškiausia tampa žmogaus elgsena. Žmogus ieško Dievo, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus, ir šis ieškojimas įrodo mūsų egzistencijos prasmę. Tikroji žmogaus būtis įmanoma tik kančios žydėjime.“

22
Kovas
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Kovas
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31