Visos dienos

Jaunimo teatro PREMJERA „Nepakeliama būties lengvybė“

Adomas Juška: Ilgai nešiojausi mintį, kad žmogus savo gyvenimo iš tiesų nenugyvena. Visada gyvena kažkur kitur, bet ne čia. Galbūt praeityje ir ateityje, bet čia būtinas žodis „kitur“: iš pradžių gyvena svajonėse, sapnuose, paskui – prisiminimuose. O kur čia pats žmogaus gyvenimas? Kada įvyksta tas virsmas, kai staiga pradedi gyventi prisiminimais? Kur ir kada vyko ta prisimenama realybė?

Man į rankas pakliuvo Kunderos knyga Nepakeliama būties lengvybė, kurioje jau viename pirmųjų skyrių autorius rašo: „Jei žmogus gyvena tiktai vieną gyvenimą, tai tarsi visai negyventų? <...> Ko vertas toksai gyvenimas, jei pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Tokiu atveju gyvenimas visada yra panašus į skečą.“ Iš tiesų, gyvendamas dabar, tik pieši tą gyvenimo skečą, apmatus. Bet net nežinai, kokiam paveikslui (gyvenimui). O galiausiai to antro paveikslo net neturėsi kada nutapyti... Juk neturėsi dar vieno gyvenimo, kuriame viskas jau būtų tik švarraštis. Tuomet kada įvyksta tas tikrasis gyvenimas? Juk jis niekada neprasideda... Galbūt mes jaučiame, koks yra tas tikrasis gyvenimas, todėl probėgomis, prasilenkdami kažkur jį stengiamės atpažinti. Kunderos knygoje mane ypatingai sudomino tas prasilenkimo momentas: kaip prasilenkia vieno žmogaus sapnas su kito žmogaus realybe...

Romanas turi daug temų, ir jos gana tolygiai išplėtotos, joms suteiktas panašus svoris. Bet man visiškai nesinori liestis prie socialinių ir politinių Kunderos aprašyto laikotarpio temų. Siekiant turėti savo spektaklio viziją, būtina daryti atranką. Šios knygos atveju – ypatingai, nes visko į vieną spektaklį nesudėsi. Man įdomiau, kaip Friedricho Nietzsche’s bei Parmenido egzistencines, filosofines idėjas Kundera savo romane atskleidžia per tam tikrus santykius, konkrečių žmonių istorijas, vaizdinius. Tai labai gražu ir svarbu. Filosofinės idėjos čia taip pat skleidžiasi per tos pačios lengvybės ir sunkumo vaizdinius, net konkrečius daiktus. Taip pat man labai svarbus ir artimas rašytojo santykis su muzika.  Pats Kundera turi muzikinį išsilavinimą, ir tai jaučiasi romane: randu daug muzikinių leitmotyvų pačiose veikėjų istorijose.

Prisiminiau vieną Czeslawo Miloszo tekstą apie tremtį, kaip reiškinį. Tas jo tekstas yra  įžanga Josefo Koudelkos (čekų fotografo, pagal kurio nuotraukas dariau trumpą eskizą akademijoje) fotografijų knygai, kuri irgi vadinasi Tremtiniai. Tremtyje nėra ženklų, kurie padeda susiorientuoti, nėra pažįstamų vietų, kurios priima. Tiksliau, ženklų yra daugybė, bet žmogui jie nėra suprantami, nes jam jie nekalba. Nebėra aiškių sąvokų, tokių kaip, pavyzdžiui, „namai“. Bet pagalvojus apie žmonių buvimą šių dienų aplinkoje, pasikartoja tie patys simptomai. „Namai“ mums reiškia nebe tą patį, ką reiškė žmonėms prieš šimtą metų. Ir trūksta tų „namų“, tiksliau, trūksta to, kas už to žodžio turėtų būti, bet nėra. Todėl, man atrodo, dabartinė žmogaus būtis yra kaip tremtis – tikrasis gyvenimas yra tarsi „kitur“. Taip interpretuojant tremties sąvoką, spektakliui ši tema yra labai artima, būtent – tas neatitikimas tarp „čia“ ir „kitur“. Jei tikrasis gyvenimas ne „čia“, kur gyveni, vadinasi, gyveni tremtyje, atskirtas nuo namų, namai – „kitur“.  Žmogui atviras pasaulis, bet nėra ryšio su žeme. Galima sakyti, kad tokia būsena taip pat yra nepakeliama lengvybė.

Biblinis tremties paveikslas – tai dairymasis atgal į šalį, iš kurios žmogus kilęs. Ir iš tiesų šiame amžiuje tremtiniai parašė daug poemų ir romanų apie šalis, kuriose jie gimė, pavaizduodami jas gražesnes, nei realybėje, būtent todėl, kad jos prarastos visam laikui. Tačiau šiai klišei galima ir paprieštarauti. Dislokacija sukuria atstumą, matuojamą kilometrais ar myliomis, šimtais ar tūkstančiais mylių. Biblinis paveikslas – judėjimas erdvėje tolyn nuo Rojaus vartų arba, kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis, nuo ginkluotų kareivių saugomos valstybinės sienos. Tačiau šį atstumą galima matuoti ne tik myliomis, bet ir mėnesiais, metais ar dešimtmečiais. Turint tai omenyje, galime kiekvieno žmogaus gyvenimą apibūdinti kaip nepaliaujamą judėjimą tolyn nuo vaikystės per jaunystę, brandą ir senatvę. Kiekvieno žmogaus praeitis jo atmintyje nuolat transformuojasi ir tampa panaši į žemę, kurios neįmanoma susigrąžinti ir kuri, laikui bėgant, tampa neatpažįstama. Taigi, skirtumas tarp dislokacijos erdvėje ir laike nėra toks ryškus. Mes puikiai galime įsivaizduoti seną tremtinį, kuris, prisimindamas vaikystės šalį, supranta, kad jį nuo tos šalies skiria ne tik nuotolis, bet ir raukšlės veide, žili plaukai – randai, palikti žiauraus sienos sergėtojo, – laiko. Kas gi tuomet yra tremtis, jei šia prasme visi patiria tokią būseną?

Ištrauka iš Czeslawo Miloszo teksto Josefo Koudelkos fotografijų knygai Tremtiniai

29
Kovas
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Kovas
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
SVARBU: LR Vyriausybės informacija dėl atšauktų/nukeltų masinių renginių ! Daugiau.