Visos dienos

Juozo Miltinio dramos teatro premjera „AKLIEJI“

Dviejų dalių spektaklis pagal J. Saramago kūrybą (N-16)

Režisierius, scenografas Artūras Areima

Premjera: 2018 m. rugsėjo 21-22 d.

Inscenizacijos autorė Inga Sanakojevaitė

Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas

Kompozitorė π

Juozo Miltinio dramos teatro koprodukcija su Artūro Areimos teatru

Vaidina: Giedrius Arlauskas, Donatas Kalkauskas, Karolis Legenis, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Monika Poderytė, Jolita Skukauskaitė, Vainius Sodeika, Petras Šimonis.

Veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką.
Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet smes stebime vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros. Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma spektaklyje „Aklumas“.

Spektaklio filosofinė idėja:

Spektaklis „Aklieji” kalba apie šiandien iškilusį tuštumos jausmą ir netikrumo patirtį. „Jeigu tik galėčiau ką nors jausti” – ši frazė išreiškia naują neviltį, kuri ištinka vis daugiau individų. Dėl to sutaria visi psichikos sveikatos specialistai: per pastaruosius 25-30 metų, dauguma pacientų, kuriuos gydė terapeutai, kentėjo nuo narcisistinio pobūdžio psichikos sutrikimų. Narcisistiniai sutrikimai pasireiškia ne tiek aiškiais ir apibrėžtais simptomais, kiek charakterio problemomis, kurioms būdinga tai, kad jaučiamas sunkiai apibrėžiamas, po kūną klaidžiojantis negalavimas, vidinės tuštumos ir gyvenimo absurdiškumo pojūtis, negebėjimas jausti daiktus ir žmones – vidinis aklumas. Šių žmonių nekankina konkretūs, vienodi simptomai. Juos vargina kažkas neaiškaus ir nepastovaus – netikrumas. Netikrumas atveria tolstančią tiek juslinio, tiek antjuslinio pasaulio būtį. Taigi, netikrumo būsenoje pasaulis vis labiau tolsta nuo žmogaus, tampa jam vis svetimesnis. Netikrumo būsenoje žmogus tarsi aklas balansuoja ant skustuvo ašmenų – tarp būties ir nebūties.

Su netikrumu siejasi vis augantis nepasitikėjimas apskritai viskuo, kas tvaru, stabilu ir nekintama. Netikrumas verčia ieškoti tikrumo, bet jo ieškome nebe kosmoso tvarkoje ar pasaulio būtyje, o pačiame žmoguje, kuris, kaip manoma, turi pats susikurti savo ir net pasaulio egzistavimo pagrindą.

„Aklumą”, kaip ir abejingumą, sudaro epiderminis jautrumas ir tuo pat metu visiška apatija: šį paradoksą iš dalies lemia užgriūvančios informacijos gausybė ir greitis, kurio įvykiai pralekia masinio informavimo kanalais – jų per daug, jie akiratyje būna per trumpai, kad galėtų sukurti ilgai tveriančias emocijas.

Spektaklio rėmėjas Lietuvos kultūros taryba.

16
Lapkritis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
×
Lapkritis
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30