J. Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“
Jurgis Karnavičius
RADVILA PERKŪNAS
2 dalių opera
Balio Sruogos libretas
Kęstučio S.Jakšto redakcija
Dirigentas JONAS JANULEVIČIUS
Režisierius KĘSTUTIS S. JAKŠTAS
Scenografija ir video projekcijos GINTARAS MAKAREVIČIUS, DAINIUS LIŠKEVIČIUS
Kostiumų ir grimo dailininkai DAN ZINKEVIČ, KRISTINA VALANČIŪTĖ
Šviesų dailininkas AUDRIUS JANKAUSKAS
Choreografas DAINIUS BERVINGIS
Chormeisterė RASA VAITKEVIČIŪTĖ
KRISTUPAS RADVILA PERKŪNAS Tomas Ladiga
JONUŠAS, Kristupo Radvilos sūnus, Mindaugas Zimkus
SOFIJA OLELKAITĖ, Slucko kunigaikštytė Raminta Vaicekauskaitė
JERONIMAS KATKUS, Vilniaus kaštelionas Raimondas Baranauskas
SOFIJA KATKUVIENĖ, Katkaus žmona Rūta Zaikauskaitė
MERKELIS GIEDRAITIS, Žemaičių vyskupas Kęstutis Alčauskis
RUTKA, Jėzuitų vienuolis Žanas Voronovas
BUOŽIUS, Vilniaus vaitas Povilas Padleckis
BILDŽIUS, Radvilų bajoras Andrius Apšega
MIKNILA, Radvilų bajoras Jonas Lamauskas
BRUŽYS, Katkų bajoras Giedrius Prunskus
AGNĖ, Sofijos draugė Marija Arutiunova
MAGDĖ, Katkaus rūmų šeimininkė Nomeda Vilkanauskaitė
SKARIJA, Vilniaus žydas, pirklys Gediminas Maciulevičius
ELGETA Danielius Vėbra
Miestiečiai, kariai – Kauno valstybinio muzikinio teatro choro artistai.
Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų ir šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškilaus valstybės jubiliejaus minėjimui. Siužeto esmė - dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės Radvilos ir Chodkevičiai savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės, užsienio invazijos fone. Pasak operos režisieriaus Kęstučio S.Jakšto: „Šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais: turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį - ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi - ko gero išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“.
Režisierius K.S.Jakštas tikslingai libretą sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui. „Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tokios milžiniškos apimties projektas, dabar drąsiai galiu pasakyti - operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestrinės sudėties ir tokio skambesio operą. Šiandien vargu ar atrastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo“.
Dirigentas J.Janulevičius, atsiklausęs leidimo statyti šį kūrinį pas operos autoriaus šeimą, džiaugėsi, kad kompozitoriaus anūkas, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys teisingai sutvarkytas. „Ėjau „va bank“ prisiėmęs funkciją prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kurio briaunas nušlifavus, jis virto deimantu“ - apie prikeltą operą sako J.Janulevičius.
Scenografiją operos „Radvila Perkūnas“ spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą - dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.
Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Danius Bervingis. Pagrindines partijas Vilniuje spalio 24 d. dainuos: Raminta Vaicekauskaitė (Sofija Olelkaitė), Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Giedrius Prunskus (Jeronimas Katkus), Rūta Zaikauskaitė (Sofija Katkuvienė), Kęstutis Alčauskis (Vyskupas Giedraitis), taip pat Žanas Voronovas, Marija Arutiunova, Ramūnas Urbietis, Povilas Padleckis, Andrius Apšega ir kt.
Dalindamasi įspūdžiais po premjeros kultūros apžvalgininkė Edita Grudzinskaitė „Muzikos baruose“ rašė: „Salė sulėtino kvėpavimą. J.Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą. Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, darniai ir organiškai įausti į muzikinę medžiagą. <...>. Salę užliejo tautino romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau piešti vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. „Radvilos Perkūno“ premjerose tai buvo galima patirti savo oda“.
Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji myli vienas kitą bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Susikivirčijusiųjų šalių taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų“. Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B. Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.
