SEKMADIENIS 30 – koncertas

Prieš
tris dešimtmečius gimusi ir savo laiku viena populiariausių Lietuvos
grupių „Sekmadienis“ sugrįžta išskirtiniam koncertui. Bemaž visi senieji
grupės muzikantai ir vokalistės Jūratė Miliauskaitė bei Asta Pilypaitė
kviečia susitikti vieninteliame koncerte.

Besiruošdami
jubiliejiniam koncertui muzikantai iš atminties ir senų stalčių traukia
prisiminimus: senus gerbėjų laiškus, įrašus, nuotraukas, linksmus
nutikimus.

J.Miliauskaitė: „Geriausiai prisimenu aukštakulnius“

Tiek
J.Miliauskaitei, tiek A.Pilypaitei „Sekmadienis“ buvo vienas ryškiausių
kūrybinių etapų. „Sekmadienis“ buvo ir bendri vakarai repeticijose, o
be jo nebuvo net laisvalaikio.

Grupė koncertavo ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose – jiems teko groti ir šokiuose.

„Tuo
metu man buvo keturiolika metų. Slėpė jie mane tuose šokiuose. Juk
buvau jauniausia, - pasakojo A.Pilypaitė. - „Sekmadienis“ buvo mano
jaunystė. Turėjau tokią užrašų knygelę, kietais viršeliais. Į ją rašiau
dainas. Natų tada nepažinojau, ten buvo tekstai, dar – nuotraukos. Ta
užrašų knygelė buvo man kaip maldaknygė“.

„Dainavimas
tada buvo svajonė. Tiesa, man niekada nebuvo svarbus populiarumas – aš
savotiškai nuo jo slėpiausi. Man buvo svarbu pati muzika.

Beje,
pirmąją savo koncertinę suknelę prisimenu ir aš. Su vienu generolo
antpečiu. Bet labiausiai prisimenu, kai mums drabužius kūrusi dizainerė,
Virgio Stakėno žmona Ramutė mane sugalvojo „pastatyti ant
aukštakulnių“, - senus laikus prisiminė J.Miliauskaitė.

Tekstai būdavo tikrinami

Prisimindami
senus laikus muzikantai sako, kad šiuolaikiniams kūrėjams, matyt, būtų
sudėtinga suprasti prieš tris dešimtmečius buvusią valstybinių įstaigų
kontrolę.

Pasak A.Dargio, sovietmečio Lietuvoje muzikantai privalėjo visų dainų tekstus derinti su Kultūros ministerija.

„Buvo
tokia tvarka. Visi tekstai turėjo būti pateikti valstybinei
filharmonijai, jei reikėjo – jie būdavo taisomi, o po to juos turėjo
patvirtinti Kultūros ministerija“, - sakė A.Dargis.