VMT spektaklis | MADAGASKARAS

Marius Ivaškevičius

MADAGASKARAS

II dalių spektaklis

Režisierius statytojas – Rimas Tuminas

Režisierius – Arvydas Dapšys

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Vilma Dabkienė

Kompozitorius – Faustas Latėnas

Vaidina:

MOTINA – Jūratė Brogaitė
TĖVAS – Arvydas Dapšys, Almantas Šinkūnas
KAZIMIERAS POKŠTAS – Tomas Rinkūnas / Ramūnas Cicėnas
SALĖ –  Indrė Patkauskaitė
MILĖ – Valda Bičkutė
HELĖ – Agnė Kiškytė
VERONIKA – Ilona Kvietkutė, Agnė Šataitė
OSKARAS – Mantas Vaitiekūnas
PRANCŪZAS – Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas (jaun.)
STEPONAS - Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Jokūbas Bareikis


STASYS - Jokūbas Bareikis,  Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Tomas Kliukas


LIETUVIAI – Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Agnė Kiškytė
KAREIVIAI -  Balys Latėnas, Jokūbas Bareikis, Vytautas Rumšas (jaun.), Tomas Kliukas
KINGKONGAS - Vytautas Rumšas (jaun.), Mantas Vaitiekūnas                                                           

Pirmosios dalies PREMJERA – 2004 m. sausio 30 d.

Dviejų dalių spektaklio PREMJERA - 2004 m. rugsėjo 28, 29 d.

Spektaklio trukmė – 3 val.

(I dalis - 1 val. 50 min., II dalis - 50 min.)

Neįprastu humoru žaižaruojantis ir kartu graudus vieno iš žymiausių lietuvių režisieriaus Rimo Tumino “Madagaskaras”, subtiliai ragindamas atsigręžti į praeitį, užgauna kažką, labai giliai slypintį kiekviename iš mūsų. Nes, režisieriaus žodžiais tariant, į bet kokį istorinį kontekstą nuklysdamas, kartu grįžti į savo vaikystę. Negalime užčiuopti savo vientisumo apsiriboję vien gimimo data. Visi mes, anot Vilniaus mažojo teatro vadovo R. Tumino, – iš seniau.

„Madagaskaras” – dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893–1960) vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu ir A. von Humboldtu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę” tėvynę.

Pasak režisieriaus, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovas teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, kad ji baigsis.”

Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija. Iš pradžių režisierius galvojo antrąją dalį kurti su vyresniais teatro aktoriais – juk nemažai laiko praėjo, tačiau, pastatęs pirmąją, suprato, kad tęsti turi tie patys jaunieji, labai jautrūs ir dėmesingi praėjusios „epochos balsui“. „Aktoriams sakiau, kad antrą dalį jie turi vaidinti lyg pasaką. Lyg „Eglę žalčių karalienę“. Žaisti gyvenimą, puikiai žinant, kad jis baigiasi, kad jis nepavyko, bet žaisti iki galo. Skubėti gyventi, kaip rašė Salomėja“, - sako R. Tuminas.