Kauno įgulos karininkų ramovė

Pradžia buvo tokia - 1919 m. liepos 23 d. įsteigiamas Kauno įgulos karių klubas. 1924 m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Šis, visai nemilitaristiškai skambantis pavadinimas atspindėjo mūsų tautos požiūrį į karą - juk lietuviškas žodis "ginklas" yra kilęs nuo "gintis", tad ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovės tikslas buvo suburti kariškius "į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo ir bendrajį mokslą, švietimą, sportą...". Ramovę valdė 15-os seniūnų taryba, o pirmuoju jos pirmininku buvo gen. V. Nagius-Nagevičius, Ramovės siela, kurio pastangomis buvo įkurtas ir Vytauto Didžiojo Karo muziejus.



1930 m. buvo paskelbtas tarptautinis Ramovės rūmų eskizinio projekto konkursas, kurį laimėjo estų architektai. Realų projektą parengė ir statybą prižiūrėjo arch. dr. S. Kudokas, padėjo inž. K.Krikščiukaitis, konstruktorius inž. A. Rozenbliumas, rangovai P. Morkūnas ir M. Grodzenskis. Interjerus kūrė arch.J. Kovalskis (Kova). Statyba buvo pradėta 1935 m. spalyje, o jau 1937 m. balandžio 23 d. rūmai buvo iškilmingai atidaryti. Rūmai turėjo keturis aukštus ir šaudyklą bei sporto salę rūsyje, jų kubatūra siekė 25 000 m3, o kaina virš 1 270 000 Lt.



Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, o tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune geresnių patalpų nebuvo, tai Ramovėje vyko ne tik kariškių, bet ir valstybinio masto renginiai - tautinių, valstybinių ir religinių švenčių minėjimai. Čia glaudėsi ir karinio profilio organizacijos - Lietuvos šaulių sąjunga, Savanorių kūrėjų sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Vytauto Didžiojo universiteto studentų - atsargos karininkų korporacija „Ramovė", Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, gydytojų korporacija „Fraternitas Lithuanica". Ramovė globojo Karo mokslų draugiją, kartu su ja leido iliustruotą žurnalą „Kardas". Tad Ramovės vaidmuo tuometinės laikinosios sostinės kultūriniame - visuomeniniame gyvenime buvo nelygstamas. Joje vykusių renginių atmosfera išliko ne tik senosios kartos atmintyje, bet atsispindėjo ne viename literatūros kūrinyje, ypač emigracijos kūryboje.
s aprašymas