Vakaras Kėdainių krašto metraštininkams atminti

Šiemet minime kraštotyrininko, Kėdainių krašto kultūros premijos laureato Henriko Grinevičiaus 100 – ąsias ir archeologo, Kėdainių krašto kultūros premijos bei Česlovo Milošo premijos laureato Algirdo Juknevičiaus 70 – ąsias gimimo metines.

Gruodžio 5 d. 17.30 val. kviečiame į Kėdainių krašto muziejaus Vinco Svirskio kryžių salę (Didžioji g.19), kur vyks vakaras mūsų Kėdainių krašto metraštininkams – Henrikui Grinevičiui (1924 – 1998) ir Algirdui Juknevičiui (1954 – 2021) atminti.

Renginyje dalyvaus ir pranešimus skaitys:

Dr. Margarita Matulytė. Įvaizdinta atmintis: kėdainiečio Henriko Grinevičiaus palikimas

Kraštotyrininko Henriko Grinevičiaus (1924–1998) sukaupta Lietuvos ikonografijos kolekcija yra vertingas visuomenės kultūrinės atminties šaltinis, liudijantis miestų ir miestelių, centrų ir pakraščių savitumą bei raidą, vizualizuojantis šalies istorinį laiką, atveriantis atminties vietas, tarp kurių – ir gimtasis Kėdainių kraštas. Pranešime bus aptariamas reikšmingas kolekcininko indėlis į atminties kultūrą, jo pastangos įveikti genius loci užmarštį.

Margarita Matulytė – humanitarinių mokslų daktarė, kultūros tyrinėtoja, fotografijos istorikė. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyriausioji tyrėja, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Monografijų, menininkų kūrybos retrospektyvų ir kitų fotografijos bei kultūros paveldo publikacijų autorė. Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2014), Česlovo Milošo premijos (2023) laureatė.

Egidijus Augutavičius. Pirmieji Kėdainių miesto fotografai

1987 m. Henriko Grinevičiaus publikuotas straipsnis „Pirmieji Kėdainių miesto fotografai pranešimo autoriaus dėmesį patraukė tiek savo iliustracijomis, nes jame pamatė tuo metu jam menkai pažįstamų senųjų Kėdainių vaizdus, tiek savo tekstu, kuriame buvo aprašyti tuo metu dar negirdėti, bet svarbią vietą XIX a. pab. – XX a. pr. užėmę pirmieji mūsų miesto fotografai. Nuo tada šis straipsnis tapo vienu pagrindiniu E.Augutavičiaus laisvalaikio veiklos atspirties tašku, dėl kurio, pasinaudodamas šiandieninėmis techninėmis priemonėmis, jis vis ieško galimybių Henriko Grinevičiaus ir amžininkų pasakojimuose surinktą informaciją papildyti ir praplėsti. Tuo, ką per tikrai netrumpą paieškų laiką pavyko surasti jis ir mėgins pasidalinti.

Egidijus Augutavičius – kėdainietis, kurio laisvalaikį formavo ir Henriko Grinevičiaus straipsniai.

Prof. dr. Aivas Ragauskas. Kėdainių ir apylinkių XIX a. pabaigos gyvenimo vaizdai gydytojo Władysławo  Zahorskio (1858-1927) „Atsiminimuose“

Pranešime bus aptarta naratyvinė ir ikonografinė informacija apie Kėdainių miestą ir apylinkes, esanti žinomo visuomenės veikėjo, gydytojo ir istoriko Władysławo Zahorskio „Atsiminimuose“ (Wspomnienia). Gydytojas praktikavo Kėdainiuose 1892 m. rugpjūčio viduryje – lapkričio viduryje. Jis nuomojosi butą miesto centre su žmona. „Atsiminimuose“ yra  Kėdainių miesto, jo ir apylinkių gyventojų-žydų ir krikščionių, kulto pastatų ir miestiečių namų bei Radvilų palaidojimų aprašymų ir fotonuotraukų. Šie istoriografijai nežinomi duomenys ir bus analizuojami pranešime.

Prof. Dr. Aivas Ragauskas – monografijų, šaltinių publikacijų bei straipsnių autorius, Kėdainių miesto istorijos tyrėjas.

Vakaro metu skambės Edvino Šablevičiaus atliekama muzika.

Henrikas Grinevičius (1924-1998)

Mokslininkas, kolekcionierius, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas.

Henrikas Grinevičius gimė 1924 m. Kėdainiuose. 1941 m. baigė Kėdainių gimnaziją, pokario metais – Lietuvos žemės ūkio akademiją. Susidomėjimo kraštotyra pradžia – dvi senos fotografijos šeimos albume. Vėliau – mokytojo Stasio Tijūnaičio prašymas padėti rinkti medžiagą istoriniam veikalui apie Kėdainius.

Henrikas Grinevičius rimtai rinkti kartografinę ir istoriografinę medžiagą, susijusią su memorialinėmis Lietuvos žymių žmonių gyvenamosiomis vietomis, istorijos ir kultūros paminklais pradėjo nuo 1960 metų. Šiais klausimais rašė straipsnius į „Mokslą ir gyvenimą“, „Kultūros barus“, „Kraštotyrą“, talkino Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto specialistams, ruošiantiems Kėdainių senamiesčio regeneracijos projektus, dalyvavo Kauno kolekcionierių klubo Filokartijos sekcijos surengtose parodose.

1995 m. Kėdainių Mikalojaus Daukšos biblioteka parengė ir išleido Henriko Grinevičiaus bibliografinę rodyklę. Už kraštotyrinę veiklą H. Grinevičiui 1996 metais įteikta Kėdainių krašto kultūros premija.

Mirė Henrikas Grinevičius 1998 m. gruodžio 1 d. Palaidotas Karmėlavos senosiose kapinėse.

1998 m. dalį jo nuotraukų ir dokumentų kolekcijos apie Kėdainius (1294 vnt.) už simbolinę kainą įsigijo Kėdainių krašto muziejus.

Seniausia rinkinio fotografija datuota 1889 metais. Tarpukariu (1918–1940 metais) darytos fotografijos sudaro didžiausią H. Grinevičiaus kolekcijos dalį (net 800 vienetų).

Henriko Grinevičiaus kolekcija – tai neįkainojamas turtas tyrinėjant Kėdainių miesto istoriją. Kolekcijoje sukauptos nuotraukos suteikia duomenų tvarkant ir restauruojant Kėdainių senamiesčio kvartalus, senuosius pastatus, grindžiant gatves ir kiemus. Todėl mūsų muziejuje saugoma kolekcija naudojasi architektai, istorikai, archeologai ir paveldo specialistai. Remiantis fotografijomis, buvo restauruotos sinagogos, Kėdainių šviesioji gimnazija, atstatyta evangelikų reformatų bažnyčios šventoriaus tvora, sutvarkytas Radvilų mauzoliejus evangelikų reformatų bažnyčioje, vokiečių liuteronų bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia, Šv. Juozapo bažnyčia, XVIII a. karmelitų vienuolynas, atkurti XVII a. miestiečių namų fasadai. Sutvarkytos ir mūsų miesto turgaus aikštės – Didžiosios rinkos, Knypavos rinkos, Senosios rinkos, gatvės – Didžioji, Vilniaus, Basanavičiaus, buvusi Gedimino (Didžioji), miesto rotušė.

Kėdainių krašto muziejus yra suskaitmeninęs visas Henriko Grinevičiaus kolekcijos nuotraukas Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje LIMIS.

Algirdas Juknevičius (1954-2021)

Istorikas, archeologas, knygų ir straipsnių autorius, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, Česlovo Milošo premijos laureatas.

Algirdas Juknevičius gimė 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone. Baigė Kėdainių antrąją vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1977–1982 metais studijavo istoriją ir archeologiją. Baigęs universitetą, archeologo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje. 1984 m. A. Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų jį kasinėjo sistemingai. Nuo 1995 metų dirbo archeologu Kėdainių krašto muziejuje.

Kėdainiai archeologą domino todėl, kad yra specifinis Lietuvos miestas, kuris kūrėsi ir augo LDK didikų Radvilų ir Kiškų privačios iniciatyvos dėka, kad miestas formavosi tenkinant didikų ekonominius, politinius ir dvasinius interesus bei ambicijas, kad jame buvo puoselėtos protestantiškos vertybės ir tuo Kėdainiai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Be to, Kėdainiai buvo vienas racionaliausiai planuotų ir geriausiai tvarkomų miestų LDK.

Miestų archeologijoje A. Juknevičiui patiko tai, kad ji turi taikomąjį pobūdį – atkastus pamatus, rūsius, gatvių ir kiemų grindinius galima restauruoti ir pritaikyti naujai paskirčiai.

Juknevičius dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, 50-ties mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbė vietinėje žiniasklaidoje, nes buvo įsitikinęs, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją. Archeologas tikėjo, kad publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių pilietinę savimonę. A. Juknevičius buvo kelių edukacinių projektų bendraautoris. 2015 m. parašė knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“, o 2017 m. ‒ „Senieji Kėdainiai. istorija ir įdomybės“.

Algirdas Juknevičius mirė 2021 m. gruodžio 6 d., palaidotas Kauno g. kapinėse, Kėdainiuose.

2022 m. Algirdo atminimo vakare Kėdainių miesto rotušėje, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis sakė:

„Algirdo dėka Kėdainiai pasidarė labiau žinomi. Algirdas buvo intelektualas, eruditas, apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus, kinomanas, keliautojas, romantikas, pasakotojas. Su juo būti ir dirbti buvo malonumas. Jis kaip profesionalas buvo labai aukšto lygmens, o kaip žmogus sugebėdavo pavergti visokio amžiaus, išsilavinimo žmones. Mokėjo puikiai bendrauti su vaikais, su kolegomis, su senyvais žmonėmis, moterimis. Tai buvo ypatingas žmogus. Didelis humoristas. Savo žiniomis jis buvo daktaro ar net profesorius lygmens. Nors neturėjo prieš savo pavardę dr. ar prof. bet kai kuriais aspektais jis buvo pranašesnis už tuos žmones, kurie turi šiuos prierašus. Buvo be galo kantrus, didelis optimistas. Niekada niekas negirdėjo jo besiskundžiančio, kad skauda, kad negerai. Kęsdamas didžiulius skausmus, piešė XVII amžiaus Kėdainius. Tų piešinių pagrindu dabar muziejuje įrengtoje ekspozicijoje turime 3D animuotą miestą.  Tai Algirdo nuopelnas. Algirdas buvo iškilus Isos slėnio, Milošo aprašyto, gyventojas. Kai muziejuje reikėjo įrengti ekspoziciją apie Milošą, Algio buvo paprašyta parašyti, nes juk niekas geriau negalėjo parašyti. Jo pojūtis genus loci - gimtosios vietos ir dvasios buvo pats puikiausias. Jis matė Kėdainius ypatingai. Jautriai reaguodavo, kai matydavo, kad kažkas vyksta ne taip. Ne visiems patiko tai, ką jis kalbėjo, ne visi sutiko su tuo, ką jis rašė. Jis turėjo labai principingą, nekintamą poziciją ir jos laikėsi. Nebuvo konfliktiškas žmogus, bet buvo nuoseklus ir principingas. Šis žmogus yra vertas bent jau po mirties būti paskelbtas Kėdainių krašto garbės piliečiu.“

Profesorius Aivas Ragauskas šviesaus atminimo Algirdą Juknevičių prilygino lietuviškajam Odisėjui:

„Algirdas buvo įspūdingo stoto vyras, išskirtinis mokslininkas, paveldo saugotojas, nuostabus švietėjas, asmenybė, žmogus iš didžiosios raidės. „Vyrą pašlovinki, mūza, per negandas ėjusį drąsiai“, ‒ tai gerai žinoma Homero „Iliados“ eilutė, tinkanti šviesaus atminimo Algirdui Juknevičiui. Jis buvo lietuviškas Odisėjas, migravęs daugiausia tarp Kauno, Kėdainių, Tiskūnų. Tai tikras mokslo Odisėjas, pratęsęs iškilių kultūrininkų Stasio Tijūnaičio Henriko Grinevičiaus ir kitų veiklą. Tai buvo žmogus – didžiulė dovana Kėdainiams. Tai nacionalinio lygio žmogus. Tam tikri atsitiktinumai lėmė, kad Algirdas liko Kėdainiuose. Jo vieta, ko gero, turėjo būti Vilniuje, jis turėjo nagrinėti pačius fundamentaliausius Lietuvos istorijos ir archeologijos klausimus. Jis turėjo milžinišką potencialą. Daktaras, profesorius – neabejotinai. Tai rodo jo darbai. Taigi, Kėdainiai turėjo nuostabų mokslininką. Bet ir Kėdainiai nuostabūs. Neeilinis miestas turėjo neeilinį tyrėją“.