VENERA, ROŽĖ ir OBJEKTYVAS
„Kūrinys atsiranda, kada jis sukuriamas, bet menu tampa, kada jis išgyvenamas... Mėgstu raiškias daiktų faktūras, nes už jų slypi gelminės struktūros, tarsi metafizinė konkretaus daikto esmė. Vadinasi, faktūra yra tik išorinis kažko esmingesnio kodas“- teigia menininkas.
Vladislavas Rimantas Dichavičius gimė 1937 m. kovo 1 d. Kelmės valsčiaus Grimzelių kaime ūkininkų šeimoje. Būsimas menininkas, būdamas 8 metų amžiaus, kartu su tėvais ir seneliu ištremiamas į Sibirą prie Uralo, į Permės sritį. Pakeliui į tremtį miršta motina, vėliau senelis ir tėvas. Rimantas liko vienas ir pateko į vaikų namus.
Po šešerių metų į Sibirą atvažiavo teta, pasiėmė jį ir dar du lietuvių vaikus našlaičius, ir parsivežė į Tėvynę. Grįžęs iš Sibiro, Rimantas prisiglaudė Šiauliuose pas tetą, pradėjo lankyti rusišką mokyklą. Vėliau jį globojo vyresnysis brolis Jonas, išvengęs tremties.
1952–1957 m. mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.
Baigė pedagoginį skyrių, su tapybos specializacija.
1957–1963 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės institute.
1963 m. dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grafikos specialybę.
1964–1968 m. – žurnalo „Moksleivis“ meninis redaktorius.
1969–1978 m. – leidyklos „Mintis“ meninis redaktorius.
Nuo 1978 m. menininkas pasirenka laisvo kūrėjo kelią, dirba meninės fotografijos, tapybos, knygų iliustracijos, reklamos, dizaino ir leidybos srityse.
Fotografiją R. Dichavičius pavadino aistra – tai, ką matai, norisi parodyti ir kitiems.„Man įdomu fotografuoti. Žmogaus akį turi užgauti kažkoks keistas nekasdieniškas daiktas. Kai visur matai tą patį, tai beveik jau nieko nebematai. Pakabintas paveikslas gražu, bet jo atsiradimo procesas – dar įdomiau“.
Rimanto Dichavičiaus kūrybos esmė – estetika ir harmonija. Menininko darbuose atsispindi praeinamumo, trapumo, laikinumo motyvas, kuris neabejotinai susiformavo dar tremtyje, ne kartą kovojant su mirtimi.
„Menas – tai nuolatinės savito KELIO paieškos į kitų žmonių širdis, tai siekimas prasiskverbti per kasdienybės apnašas į kitokių aukštesnių vertybių ir simbolių pasaulį, surasti jame dar neužgesusius pojūčius ir kažką svarbaus pasakyti kitiems...“(R.Dichavičius)
