INTROversija I Ievos Gailės fotografijos paroda
Spalio 8 d. 19 val. kviečiame į Ievos Gailės fotografijos parodos INTROversija atidarymo vakarą.
Paroda eksponuojama spalio 7-20 d., 1-ajame galerijos aukšte.
Parodos atidarymo renginys ir lankymas nemokami.
Atidarant Ievos Gailės debiutinę fotografijos parodą „INTROversija“ AP galerijoje galerininkė Vilma Jankienė pakalbino autorę.
Vilma: INTROversija – jūsų debiutinės fotografijos parodos pavadinimas. Iš pradžių norėjote parodą pavadinti „Miesto anatomija“. Žodis „introversija“ mums nepasako, kad vaizdais kalbėsite apie miestą. Kodėl pabėgote nuo pirminio pavadinimo – ar introversija atspindi miestą, ar labiau jūsų... charakterį?
Ieva: Ir tą, ir tą. Negaliu sakyti, kad nuo pirminio pavadinimo pabėgau. Tiesiog jis nebuvo tas, kuris geriausiai atspindėtų ir mano darbus, ir mane. Tarsi buvo šalia. Turėjau nemažai variantų, iš jų „Miesto anatomija“ pasirodė tinkamiausias, bet nejaučiau, kad va, bingo, tai būtent tas pavadinimas. INTROversija man pasirodė taiklesnis daugeliu požiūriu. Viena – jei žiūrėsime į žodžio reikšmę, „intro“ – sąsaja su vidumi, o mano darbuose svarbi ne išorė, ne tikrovės užfiksavimas, o mintis, reikšmė. Tai – vidinė versija. Intro – ir įžanga, o tai iš esmės mano pirmoji paroda. Ir – kas turbūt svarbiausia – esu visiška introvertė, kuriai buvimas minioje nėra komfortiškas (ir todėl parodos atidarymas - siaubų siaubas), kuriai patinka būti su vienu ar keletu žmonių vienu metu. Taigi ta introversija – tai ir mano, introvertės, miesto versija. Tai, kaip aš jį matau. Be minios, anapus minios, už minios.
Vilma: Jus domina didelio miesto – Vilniaus erdvė, tačiau ją nuolat suspaudžiate (sutalpinate) kadre tik architektūros dėka. Žiūrovo dėmesį patraukia perspektyvos nebuvimas (panaikinimas), realūs erdvių santykiai ir apimčių iliuzija dingsta jūsų valia ir natūrali vaizdo perspektyva išlieka tik vieninteliame kadre, kuriame pastatas atsispindi baloje. Koks tai yra sumanymas ir kodėl?
Ieva: Na, egiptiečiai išsivertė be perspektyvos, kol kas išsiverčiu ir aš. O jei rimtai, matyt man panašiai kaip egiptiečiams norisi daiktus vaizduoti pagal jų svarbą; taip, kad objekto dydis atspindėtų objekto reikšmę. Turbūt dar viena priežastis yra tai, kad manęs nesaisto akademinis fotografijos išsilavinimas, kai atsiranda profesinis spaudimas, kad reikia pasaulį matyti ir vaizduoti taip ir ne kitaip. Nes jei vaizduosi savaip, nukrypsi nuo priimtų normų, gausi blogą pažymį per egzaminą ar neapsiginsi magistrinio darbo. Aš šiuo atžvilgiu laisva ir darau taip, kaip man tuo metu tinka.
Fotografija, siekianti atitikti ar atspindėti tikrovę, fotografija kaip tikrovės dublikatas man neįdomi. Man svarbiau perteikti emocinę įtampą, o ne erdvės iliuziją. Įdomi S. Sontag esė „Apie fotografiją“ išsakyta mintis, kad fotografija padeda žmonėms užvaldyti erdvę, kurioje jie jaučiasi nesaugiai. Pritaikydama sau sakyčiau, kad ne nesaugiai, o man veikiau fotografija yra erdvės suvaldymas ją pasisavinant kadre, parodant, kaip ta erdvė yra tavo.
Vilma: Jeigu bandyčiau spėti jūsų profesiją pagal jūsų fotografijose fiksuojamus vaizdus, sakyčiau, kad esate architektė, tad apie architektūrą neišvengiamai kalbėsimės, nes ji dominuojanti, ji yra jūsų kurstytoja, bendraautorė, o gal ir profesiškai iš tiesų artima? Vienaip ar kitaip tai būtų, papasakokite, kaip užmezgate kalbėjimąsi su pastatais – ar tie pokalbiai momentiniai, blaškomi akimirkų ar kupini stebėjimų ir sugrįžimų į tas pačias vietas, itin nuoseklūs?
Ieva: Viename interviu esu minėjusi, kad vaikystėje svajojau tapti architekte. Nežinau, iš kur tas noras atsirado. Daug piešdavau, nuo 4 metų lankiau dailės studiją, vėliau baigiau Tuskulėnų gimnazijos dailės klasę, bet kažkodėl kaip tik tuo metu ir praėjo bet koks noras piešti.
Pokalbiai su pastatais greičiausiai momentiniai, bent jau nuoseklumo tikrai maža. Man nesinori, tarkime, grįžti prie to paties pastato ir nufotografuoti jį kitu rakursu. Bet jei vaikštinėdama po tas pačias vietas staiga pamatysiu tą kitokį netikėtą rakursą, žinoma, nufotografuosiu. Stengiuosi į kažkokius rėmus savęs nespausti, neturiu nei kokių nors ėjimo fotografuoti grafikų, nei sistemos. Tiesiog einu į miestą žinodama, kad vis tiek pagausiu kokį nors įdomų kadrą, o jei ir nepagausiu, bus kitas kartas. Gal prieš važiuodama į kitas šalis labiau pasidomiu neturistiniais objektais, tarkime, kur ieškoti Milano, Berlyno, Vienos „fabijoniškių“.
Vilma: Nebėgate nuo spalvotos fotografijos, tačiau su spalvomis dirbate kaip tapytoja, o dangų nuolat „apliejate” tamsia glazūra lyg keramikė. Sukuriate naują tikrovės fikciją, kažką fantasmagoriško, nors realybė išlieka dominuojanti, tik perkeista truputį, tiek nedaug, o ofektas – ryškus. Ar tokią vaizdavimo dramaturgiją atradote netyčia, ar jos siekėte jau vaizduotei diktuojant?
Ieva: Sunku pasakyti, ar netyčia, ar siekiau. Tai atspindi dabartinę mano jauseną, o kaip, kada ji tokia radosi, net negalėčiau pasakyti. Kai artimiausi žmonės mane skatina atsisakyti juodo dangaus, keisti jį kitu, pažaisti su kitomis spalvomis, kažkas viduje labai priešinasi, net supykstu. Tarsi suprantu, kad galimybių žaisti spalvomis daug, bet kol kas jaučiu, kad dar neišnaudojau tos juodos „glazūros“ galimybių.
Juoda spalva tarsi ir perduoda emociją, ir kartu ją uždaro. Kai ji susijungia su architektūros formomis, ir atsiranda Jūsų minėtas fantasmagorinis įtaigumas. Tarkim, jei būtų ne juoda, o kokia nors kitokia „glazūros“ spalva, man rodos, aš jau pirščiau savo labai konkretų vaizdinį, o kai juoda, kuri sugeria visas kitas spalvas, kiekvienas iš viso to spektro sugertų šviesų gali atrasti savas prasmes.
Manau, mano fotografijos tapybiškumas ir keraminė glazūra yra savotiška sinergija, sukurianti tą įspūdį, kurio šiaip neatsirastų, jei siekčiau žanro grynumo. Visos žanrų sankryžos, sintezės man atrodo visai natūralios, neturiu išankstinių nuostatų, nejaučiu tabu jungti, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesujungiama, nejaučiu kompleksų, kad vienas ar kitas dalykas nedera fotografijai: kam atrodo, kad nedera, tas juk ir eina kita kryptimi. Einu savo keliu ir nesikišu į kitų kelius. Man rodos, laikai, kai menas siekė žanro grynumo, jau praeity. Gal jie grįš, nes įvairovė juk irgi pabosta.
Turbūt žmogui, kuris ateina į fotografiją tradiciniu keliu, baigęs kokius nors profesinius mokslus, sudėtingiau eksperimentuoti. Fotografija kaip vaizdų išsaugojimas juk iš pradžių net nebuvo laikoma menu. Net dabar, kai pamatau kai kuriuos fotografijos mokslus baigusių profesionalų darbus, dažnai pastebiu, kad jie pagrindinį dėmesį vis dėlto kreipia į techninius dalykus. Ir stebisi, kodėl techniškai tobula fotografija neranda atgarsio žiūrinčiųjų reakcijose. Manau todėl, kad kartais tas techniškai tobulas darbas yra tarsi „be sielos“.
Aš ne fiksuoju tikrovę, o įsikišu į ją, rodau, kokia ji yra man. Kartu noriu nedėti galutinio taško, paliekant žiūrinčiajam galimybę atrasti tikrovę sau. Juodame fone objektai tarsi I. Kanto „daiktai sau“, tarsi nepažinūs, o kartu kiekvienam paliekama galimybė atrasti tas reikšmes, kokios jau glūdi jo vaizduotėje. Nenoriu nieko niekam piršti - jokių idėjų, minčių. Gal net norėčiau, kad fotografijos neturėtų pavadinimų. Kiek žiūrovas pamato, tiek ir tebūna prasmės, jausmo.
Vilma: Didelį miestą fotografuoti be žmonių yra tam tikras iššūkis (jūsų atveju – pasirinkimas). Jus labiau domina ne žmogus ar žmonės mieste (su retomis išimtimis), bet žmogaus aplinkos formuojama (suformuota, egzistuojanti) daugiasluoksnė, daugiaveidė erdvė. Fotografijos kūrimo procese naudojate tradiciniuose menuose būdingas priemones – dekonstruojate tikrovę (erdvę), ieškote formos, tūrių, tekstūrų, spalvų, šviesos ir šešėlių. Rezultatas – atpažįstami, bet tuo pačiu ir nauji miesto vaizdai, netikėti rakursai, stebinančios proporcijos, nauji tarpusavio ryšiai. Ar šis stilius yra jūsų simpatija miestui, o gal atvirkščiai, gal miestas... jus pasirinko?
Ieva: Galima sakyti, kad ir miestas mane pasirinko. Miesto be žmonių grožį atradau per karantiną vaikščiodama po tuštutėlį Vilnių. Tai buvo pasakiškas laikas, kurį mielai, tik be pandemijos, pakartočiau. Tuo metu atsiskleidė miestas be jokio foninio triukšmo, kurį sukelia kasdieninė minia. Tada ir kilo impulsas atskleisti formų grožį.
Iki pandemijos man tiek Vilnius, tiek kitų šalių miestai, kuriuose teko būti, atrodė gražūs, bet gražūs turistiškai, o pandemija padėjo pamatyti gryną pastatų, formų, erdvių grožį.
Net vadinamieji miegamieji rajonai, kurie kitiems kelia siaubą savo monolitine monotonija, man, bent jau estetiškai, neatrodo siaubingi. Kartais jų betoninė monotonija kažkuo primena minimalistinę muziką. Ta pilkuma, monotonija irgi gali tapti fotogeniška, kai ją pamatai savais rakursais. Mane kartais traukte traukia važiuoti į tuos rajonus, taip pat net kitose šalyse ieškoti, tarkime, Milano šeškinių, fabijoniškių ar pašilaičių.
Manau, mano santykis su miestu yra labiau estetinis. Aš nesieju pastatų su socialinėmis problemomis: kaip ten toje erdvėje žmogui gyventi, koks pastatų ir viešųjų erdvių santykis, ar patogu, ar apleisti namai yra nemeilė miestui ir jo netvarkymas. Tai nereiškia, kad man tos problemos nerūpi, be to, kaip miesto gyventojai jos rūpi ir praktiškai, nes miestu irgi naudojuosi, jame gyvenu. Bet jei pastatas gražus ar bjaurus, bet kažkuo patraukiantis, man visai nerūpi jo funkcionalumas. Esu prieš medžių kirtimą, bet fotografuodama džiaugiuosi radusi pastatus, kurių neužstoja medžiai – irgi toks disonansas.
Dėl žmonių fotografavimo, tai žmogus, kuris pozuotų prieš objektyvą, man bent kol kas neįdomus, nes tai absoliuti kaukė. Bet negalėčiau sakyti, kad man nepatinka nufotografuoti žmones mieste. Žmogus, įsiliejęs į miesto erdves ar priešingai, disonuojantis su jomis, kažkur skubantis ar sustojęs, ypač jei tai koks nors charakteringesnis personažas, - tikras atradimas. Tik tiek, kad norisi, jog kadras būtų spontaniškas, o tokius sugauti – laimės dalykas.
