Dailės plenero paroda „Veidas“ Vilniaus universiteto botanikos sodo muziejuje

Rugpjūčio 12–18 dienomis Vilniaus universiteto Botanikos sode (Kairėnų g. 43, Vilniuje) vyko menininkų pleneras „Vakarienė ant žolės“. Plenere dalyvavę dailininkai Gražina Ajauskienė, Rūta Lesniauskienė, Elžbieta Jankovska-Bortkevič, Erika Petunovienė- Aytė, Jolanta Sereikaitė, Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, Vidas Dregva, Danguolė Dregvienė, Dovilė Tomkutė, Saulius Kruopis, Kristina Šaltytė, Liutauras Griežė, Egidijus Darulis, Kristina Darulienė ir Irina Troma savo darbus pristatys rugpjūčio 30 d. Botanikos sodo Muziejuje atidaromoje parodoje. Nuo 2022 m. dailininkės Irinos Tromos jau tradiciškai organizuojamo plenero ir dailininkės Ingos Raubaitės kuruojamų plenerų parodų „pusryčių ant žolės“, „pietų ant žolės“ ir „vakarienės ant žolės“ temos remiasi į en plein air tapybos gryname ore tradiciją, kurią XIX a. pab. Išvystė Barbizono mokykla Prancūzijoje. Nepaisant to, šių metų plenero leitmotyvas, pagal kurį yra pavadinta dailės kūrinių  paroda, yra „Veidas“.

Gamtos veido įvaizdis yra kilęs iš antikos laikų misterijų. Plutarchas (46–119) rašė, kad egiptiečiai Saiso šventykloje garbino sėdinčios deivės Izidės statulą, kurios veidas buvo pridengtas šydu. Ši statula buvo dekoruota įrašu „aš esu visa, kas buvo ir bus, ir nė vienas mirtingasis niekada nenuėmė mano rūbo“. Deivės Izidės garbinimo istorija vėlesnėje Europos dailėje buvo suprantama kaip metafora, kad nė vienam žmogui nėra lemta pamatyti tikrojo gamtos veido ir suvokti visų gamtos paslapčių (toks leitmotyvas perteiktas Joseph Werner raižinyje „Efeso Diana kaip gamtos alegorija“, apie 1675–1685 m. ir Peter Paul Rubens paveiksle „Gamta ir jos sekėjai“, 1615–1619 m.). Gamta traktuota kaip žmogaus suvokimo ribas viršijantis išminties šaltinis – Michael Maier (1568–1622) 1617 m. alcheminių emblemų knygoje „Atalanta Fugiens“ vaizduota, kaip žibintu kelią pasišviečiantis alchemikas tamsoje seka moterį, simbolizuojančią gamtą, o jos pramintas kelias jį veda link absoliutaus žinojimo. Pradėjus nuo mistinių alchemijos paslapčių, nuo renesanso laikų pradėta įsivaizduoti, kad gamtos paslapčių šydą nutrauks mokslas. Mene vaizduota, kaip pramotės gamtos (daugiakrūtės deivės) veidą atidengia mokslui atstovaujančios alegorinės figūros (pvz. Jan Luyken raižinys „Mokslas atidengia gamtą“ knygos „Anatome Animalum“ viršeliui, 1681 m.). Nepaisant to, istorinės dailės ikonografijoje mokslo konkurentu atskleidžiant gamtos paslaptis vaizduotas ir menas. Gamtos tikrojo veido atskleidimas traktuotas kaip gebėjimas formuoti sodus (Jan Wanderlaand raižinys „Apolonas nutraukia šydą nuo raktą į sodus laikančios Motinos gamtos“ knygos „Hortus Cliffortianus“ viršeliui, apie 1738 m.) arba kaip gebėjimas atkartoti tobulą harmoniją klasikos meną imituojančiuose darbuose (Leopold Kiesling skulptūra „Meno genijus nurengia gamtą kaip Izidę-Artemidę“, 1809 m.). Vilniaus universiteto botanikos sodas atitinkamai kurtas pasitelkiant tiek gamtos mokslus, tiek sodų formavimo meną, todėl abiejų pradų sandūra buvo itin palanki įkvėpti plenere dalyvavusius menininkus. Mistinio gamtos veido motyvą drobėje „Deivė“ perteikė abstrakčiojo simbolizmo srovės paveikslus kurianti tapytoja Erika Petunovienė – Aytė. Šįkart tapytoja nutolo nuo sau artimos abstrakčios tapybos ir sukūrė archainius darbus primenantį, tiesiai į žiūrovą žvelgiančios moteriškos dievybės portretą. Gamtos siluetuose panirusios sąmonės motyvas taip pat perteiktas grafikės Jolantos Sereikaitės darbuose, kuriuose sukurta sintezė tarp konkrečius bruožus turinčių veidų, ir archetipinės, klasiškai ramios ir idealizuotos išraiškos. Iš po įvairių lapų monotipijų išnyrančių veidų motyvas atliepia XX a. piešinio meistrų – Henri Matisse (1869–1954) ir Jean Cocteau (1889–1963) – lyrizmo persmelktus grafikos darbus. Tarsi sapne išnyrančius gamtos veidus vaizduoja Dovilės Tomkutės piešinys, atliepiantis iliustratyvią JAV post-siurrealistų estetiką.

Gamtos misterijos leitmotyvas buvo itin sureikšmintas XIX a. pab. – XX a. pr. egzistavusiame „Wandervogel“ judėjime, kurio tikslas – be kovos prieš industrinę revoliuciją – buvo pabėgti nuo vis labiau sudėtingėjančių ir komplikuotų socialinių santykių, ir vėl bendruomeniškai susilieti su gamta taip, kaip tas daryta istoriniais laikais. Šis ratelių gamtoje, nudizmo ir sąlyginės laisvės judėjimas įkvėpė tokias ankstyvo ekpresionizmo tapybos grupes kaip „Die Brücke“. Nors ir be tiesioginių sąlyčio taškų, „Wandervogel“ judėjimo sukurta panirimo į gamtą kultūrinė atmosfera padarė įtaką postimpresionistų Paul Cézanne (1839–1906) ir Henri Matisse mauduolių paveikslams. Atrodytų, kad visos šios nuorodos atsiskleidė Sauliaus Kruopio ekpresionizmo krypčiai priskirtinoje drobėje „Vasaros gundymai“. Drobė be abejonės taip pat yra persmelkta daugelį metų vykstančių paties dailininko organizuojamų tarptautinių tapybos plenerų Nidoje dvasia – paveiksle yra vaizduojamos botanikos sodo tvenkinyje tariamai braidančios mauduolės. Nuogų moterų figūrų santykis su supančia tuščia erdve atliepia Matisse aktus, tačiau S. Kruopio pavaizduotos figūros tarytum ištirpsta paveikslo fone, todėl dailininkas orientuojasi ne tik į kūniškumą, tačiau į bendrą, stipresnį už realybę, emocinį maudynių atmosferos įspūdį. Auksinių karpių ir ryškių dangaus atspindžių vandenyje motyvai atliepia Henri Matisse nuostatą tapyti tik tokiu koloritu, kuris stimuliuotų vizualų stebėtojo suvokimą ir skatintų pozityvų nusiteikimą. Fone matomas japoniško tiltelio motyvas atliepia japonizmo įvaizdžius impresionistų ir postimpresionistų darbuose. Šios mažos užuominos dar labiau išryškintos Danguolės Drėgvienės darbe, kuriame – atliepiant Henri Mattise 1912 m. paveikslą „Auksinės žuvelės“ – užfiksuoti botanikos sodo tvenkinyje gyvuojantys karpiai. Tačiau būtent Paul Cézanne būdingas bruožas emocinį gamtovaizdžio pradą perteikti struktūruotomis dinamiškomis masėmis atsispindi Irinos Tromos drobėje „Džiaugsmingas apsilankymas“. Tapytoja konkretų sodo motyvą – iš suaugusių šakų suformuotą natūralią arką – schematizuoja ne tik pabrėždama kontūrų briaunas, bet ir jas išryškindama kryptingais potėpiais, kurie – derinant su minkšta tapybos aliejumi technika – sukuria švelniu paviršiumi dengto aštrumo įspūdį. Architektūriškas (o gal veikiau scenografiškas?) aplinkos matymas priartina I. Tromos tapybą prie taikomosios arba monumentaliosios dailės darbų. Struktūruoto aplinkos formavimo įgūdžiai iš tiesų yra nesvetimi dailininkei, kuri be tapybos užsiima ir žemės menu. Liutauro Griežės akvarelėse gamtos architektūra yra formuojama per archetipus – medžių alėja paveiksle tampa tiesiog arkada su per vidurį įkomponuota fontano „taure“, o horizonte pakibusi saulė vaizduojama kaip raudonas kamuolys. Darbų raiška iš dalies paradoksaliai atliepia tapytojo Fernando Botero (1932– 2023) peizažų estetiką, taip pat atskirus JAV dailininko Arthur Dove (1880–1946) peizažus. Gamtovaizdžio sandaros įspūdis atsiskleidžia ir tapytojo Egidijaus Darulio darbuose, tačiau šiose drobėje regimoji realybė nėra transformuojama į akivaizdžią struktūrą, o veikiau atvirkščiai – yra dekonstruojama. Peizažas transformuojamas į šešėlių, šviesos atšvaitų ir atspindžių vandenyje kompoziciją, kuri atrodo vienodai apčiuopiama ir kartu efemeriška. Išskaidytos natūralios šviesos atspalvių darna, kurianti vieningą paveikslo koloritą, suponuoja idėją apie gamtos formų įvairovę ir skirtybes, bet kartu ir susitelkimą į vieną po saulės šviesa vešinčią bei klestinčią gyvybę. Kristinos Darulienės labiau natūralistišką peizažą galima traktuoti kaip progumoje fiksuotų pusšešėlių studiją, kurioje, pasitelkiant pustonius, yra sukurtas konkretus atskirų planų įspūdis, o atskirų objektų formos ir siluetai yra dokumentuoti kruopščiu piešiniu. Visiškai kitoks koloritas yra pasitelktas Vido Drėgvos drobėse – jose taip pat yra koncentruojamasi į šviesos efektus, tačiau vakarinės prieblandos bei  auksiniais tonais dangų nudažančios „auksinės valandos“ įspūdžiai yra perteikti ultramarino ir smaragdinės bei pistacijų atspalvio žalios spalvingumu. Modernią paletę iliustruojančiuose darbuose vis dėlto neprarastas skirtingų planų bei virpančios atmosferos pojūtis, todėl dailininko darbus galima prilyginti moderniai iliuministų mokyklos (Aivazovskio sekėjų) tąsai arba JAV peizažisto Jeremy Lipking (g. 1975) drobių spalvingumui.

Gražinos Murelytės Ajauskienės darbuose ieškota santykio tarp tapybos ir grafikos. Dailininkė pilnai išnaudojo tapybos principus vengdama plokščių, vieno tono dėmių – net tamsus gėles supantis fonas yra vibruojantis, sudarytas iš gausybės įvairių šiltų ir šaltų tamsios pilkos spalvos variantų su įžiūrimai išreikštais potėpiais. Kita vertus, banguoto silueto ir vieningų linijų ieškojimas vilnijančiame vandenyje ir tvenkinio augaluose, žiedų tarsi žėrinčių akučių išryškinimas atliepia grafikos darbų estetiką. Rūtos Lesniauskienės darbai taip pat vaizduoja atskiras supančios gamtos detales, tačiau darbuose autorė koncentravosi į tapybišką paviršių, o piešinio plastika išnaudota tik kaip pagalbinė vaizdo formavimo priemonė. Dailininkės darbai primena lyriškas vinjetes. Augalų siluetų transformacija į kaligrafiškus motyvus atspindėta Eglės Maskaliūnaitės grafikos darbuose. Dar didesnis abstrakcijos lygis pasiektas tos pačios dailininkės keraminėse skulptūrose – juose paslaptingi gamtos ženklai įgauna trimatę dimensiją, primindami ornamentuotus luitus. Natūralių augalų formų transformacija į netikėtu rakursu fiksuotus, kone skulptūriškus objektus perteikta Kristinos Šaltytės cianotipijose, tuo tarpu Elžbietos Jankovskos – Bortkevič drobėje „Žydėjimas“ siekiama atvirkštinio efekto – hiperrealistiška maniera siekiama, kad tapyba pasiektų fotografišką įspūdį. Dailininkė mėgaujasi gebėjimu perteikti tikslią permatomų žiedlapių gležnumo iliuziją.

Vilniaus universiteto botanikos sode dalyvavę dailininkai labai įvairiai atliepė jiems skirtą užduotį perteikti „gamtos veido“ motyvą. Galbūt šis, jau tradiciniu tapęs, kūrėjų sąlytis su gamta sufleruoja, kad gamtos veido uždangalo – tiek kartų aktualizuoto istorinėje dailėje – anaiptol nereikia nutraukti. Jį reikia kurti ir stiprinti. Gamtoje nereikia atrasti tariamai objektyvių kategorijų ar tobulumo kanonų, o tiesiog įprasminti ją savo paties subjektyviu matymu, kad gamta jos įkvėptuose meno kūriniuose galėtų rodytis kuo įvairesnėmis briaunomis. Dailės kūrinių paroda lankytojų lauks iki rugsėjo 22 dienos.

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas