Taikos g. 5, Raubonys, Pasvalio r.

Raubonių vandens malūno, vilnų karšyklos-verpyklos pastatas pastatytas XIX a. pabaigoje, netoli plento Pasvalys–Biržai, Tatulos upės slėnyje, prie pat kranto. Rasti dokumentai liudija, kad 1775 m. Raubonyse grūdus malė Tatulos upės tėkmės įsukti 2 mediniai ratai sukę 2 girnas. Tuomet Raubonių vandens malūnas buvo vienintelis Krinčino parapijoje. 1860 m. dvarininkas Lui fon Roppas (1824–1897) nupirkęs Raubonių kaimą, nupirko ir senąjį Raubonių malūną bei pastatė iki šiol tebestovintį raudonmūrį. 1907 m. pradėjo veikti iš raudonų plytų sumūrytas malūnas ir vilnų karšykla-verpykla su Anglijoje ir Švedijoje supirkta technologine įranga. 1921 m. malūno savininku įvardytas Latvijos pilietis Jonas Ribbė. Apie 1936–1938 m. Raubonių vandens malūnas parduotas žydui Chackeliui Zivui. 1940 m. Raubonių malūnas nacionalizuotas. 1941–1944 m. vienvaldžiu malūno šeimininku tampa Lietuvos vokietis Henrikas Brandenburgis. Sovietiniais metais malūnas toliau veikė. Girnos nustojo suktis 1987 m., o karšykla-verpykla uždaryta 1997 m. 1991–1993 m. vilnų karšykla-verpykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei. Nuo 1995 m. ji perregistruota į UAB „Raubonių verpykla“, priklausiusią Pasvalio savivaldybei. Funkcionuojant malūnui buvo suformuotas kompleksas, susidedantis iš tvenkinio, vandens kanalo ir pastato, kuriame buvo sukomponuoti malūno, karšyklos bei verpyklos įrengimai. Malūno turbinas suko iš tvenkinio kanalo atitekantis vanduo. Tarp pastato ir tvenkinio buvo kiemas, kur iki šiol yra išlikęs balkonas su stogeliu maišų pakėlimui į antrą aukštą. Malūnas pastatytas dviejų aukštų, raudonų plytų mūro, netinkuotas. Abiejuose jo galuose pastatyti vienaaukščiai mūriniai priestatai. Sienos mūrytos labai kokybiškai, mūras tvirtas, gražus. Pamatai iš akmenų, plytų. Šiandien šis svarbus praeities architektūrinis ir retas inžinerinis objektas su gerai išsilaikiusia technologine įranga turi unikalią vertę. Todėl jis tapo valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu, 2008 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Iki šių dienų yra išsaugota senoji karšyklos ir verpimo technika.