Daivos Stoncelienės tapybos paroda „Dzūkija – išskaicyta iš dzievulio drabnų raštų“

LPC meno galerijoje atidaryta tautodailininkės ir meno kūrėjos Daivos Stoncelienės  paroda „Dzūkija – išskaicyta iš dzievulio drabnų raštų“.

Menininkė savo unikalia taškavimo technika atliktuose tapybos darbuose rodo įvairioms progoms nuaustų divonų raštus, jų grožį, audimo ornamentų įvairovę, o sykiu – mielą akiai paprastumą, spalvingumą, ramybę.

Ši paroda – tai prisilietimas, prisiglaudimas prie praeities, saugotino  paveldo, autentiškos harmonijos.  Menininkės tikslas yra išsaugoti, atgaivinti ir ateinančioms kartoms perduoti dzūkų audimo raštų įvairovę.

 Pirmą kartą Vilniuje eksponuojami darbai tautodailininkų konkurse „Aukso vainikas“ (2022 m.)  pelnė specialųjį Lietuvos nacionalinio kultūros centro diplomą už unikalią raišką.

O kas  užkoduota divonų / lovatiesių spalvose, raštuose?

 – Dzūkių moterų kruopštumas, darbštumas, jautrumas, meilė artimui, subtilus gamtos pajautimas, spalvų darna, meilė supančiam pasauliui, kultūrai, tradicijai, – pasakoja tautodailininkė Daiva Stoncelienė. – Divonai būdavo ilgaamžiai ir tvarūs, perduodami iš kartos į kartą. Ir man darbuose norėjosi išlaikyti tą autentiškumą, istorinius ir kultūrinius klodus.

Dzūkės moterys ausdavo iš natūralių, augalais dažytų siūlų ir puošnaus spindinčio šilko. Vienais divonais dzūkai užklodavo lovas (buvo kasdienai ir šventėms skirti), kitus klodavo – ant suoliukų (minkščiau, šilčiau, maloniau, gražiau prisėsti), trečius – pasitiesdavo vežimuose ar tiesiog ant žemės, pasitiesdavo ir ant šieno miegoti, ketvirtais  puošdavo vestuvių užstales ar kabindavo vietoje užuolaidų, o buvo ir tokių, kuriais padabindavo šarvojimo vietą, kambarių sienas. Dažniausiai šie dzūkų šilinių krašte būdavo juodos ir geltonos spalvos, žalios arba juodos, pilkos ir baltos spalvos derinių. Jų kitur nenaudodavo, būdavo padėti dzūkiškos trobos kuparo dugne.

Daivos Stoncelienės tapybos darbai įkvėpti mamos gimtinės Žiūrų kaimo audėjų, o labiausia – tetos ir jos krikšto mamos Jecantos austinių divonų grožio. Menininkė pamena, kaip teta kiekvieną siūlelį išglostydavo, galvodavo, kaip jis suderės su kitu, pagrindiniu siūlu. Ausdama atitrūkdavo nuo sunkių kaimo darbų, medituodavo, savaip pailsėdavo. O raštai ir spalvos ateidavo iš supančios nuostabios gamtos, augalų, žvaigždžių, dainų...

 Iš kur pajauta menui, spalvoms, tautosakai, liaudies kūrybos detalėms, klausiame menininkės.

–  Vaikystės vasaros prabėgo nuostabiame etnografiniame kaime – mamos tėviškėje – Žiūruose. Mane stebino darbščios, nuoširdžios moterys, čia skambančios ne tik audimo staklių šaudyklės, bet ir dainos, giesmės, raudos... Tradicijos.  O ką jau kalbėti apie gamtos grožį! Toks turtingas dūzgiančio pasaulio matymas nuo mažumės, jo pajauta ir spalvos – visa tai šiandien mano kūryboje, – pasakoja tautodailininkė.

Daiva Stoncelienė gyvena Viečiūnuose, aktyviai dalyvauja Druskininkų ir Dzūkijos menininkų gyvenime. Organizuoja parodas, o švenčių progomis savo kūriniais puošia Druskininkų miestą ir jo apylinkes. Yra surengusi 18 personalinių parodų (tapybos, akvarelės, taškavimo meno) ir dalyvavo daugybėje bendrų. Organizuoja ir veda edukacijas suaugusiems ir vaikams „Taškas į tašką“, už kūrybą pelniusi ne vieną apdovanojimą.

Paroda pasigrožėti galima iki 2023 m. rugsėjo 30 d. LPC meno galerijoje (Matulaičio a. 3)