Audronės Petrašiūnaitės akvarelių paroda "Kasdienybės šviesa"
„Tapyba yra gyvenimo būdas, būdas gyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kaip kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką“, – kalbėjo Audronė Petrašiūnaitė per vieną savo parodos atidarymą. Ji remiasi tiek prancūzų Nabis grupe, tiek vokiečių liuministais, tiek Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos, Černės Percikovičiūtės palikimu puoselėdama kolorizmą, šviesos studijas ir išraiškingą potėpį.
Panašiai kaip Nabis menininkai, Petrašiūnaitė tapo atsiskyrėliškai ramioje gyvenimo tėkmėje, toli nuo miesto. Tiesa, kitaip nei nabistai, ji negyvena kaime lyg atostogaujanti miestietė. Savo sodyboje ji būna visais metų laikais ir pati neatitrūksta nuo ūkio darbų. Ir vis dėlto paveiksluose nematyti buities sunkumų. Anot menininkės, „motyvai ir temos tapybai yra visada šalia manęs – kartais kelyje, kartais Višakio Rūdoje, kur praleidžiu daugiausia laiko. Žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, sniego laukas už miško, rudenio varnai, upės ruoželis už medžių, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje – tai temos tapybai. Man yra svarbus žmogaus buvimas, gyvosios ir negyvosios gamtos dialogas, kai nusitrina ribos tarp žmogaus egzistencijos ir suartų dirvonų, varno sparnų juodumas, kai ruduo yra šalia ir tavyje. Kai žvelgi į veidrodį ir veidrodis žvelgia į tave.“ Sodybos ir jos apylinkių mikrokosmas tapymo ir kontempliacijos procese įgauna panteistinę dimensiją.
Tvirti, stabilūs daiktai – tiek trobesiai, baldai, buities rakandai, tiek figūros, peizažai ar interjero erdvė – tirpsta spalvų persodrintame šviesos virpėjime. Čia svarbu ir atspindžiai lango stikle, lede ar veidrodyje.“
Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė apie A.Petrašiūnaitės kūrybą
