Pavasarinė kelionė po EUROPOS PARKĄ, kur menas ir gamta kartu

Europos parkas – muziejus po atviru dangumi. Vien dėl to jis niekuomet nėra statiškas, nuolat kinta, gyvuoja gamtos ritmu. Galbūt tokia meno muziejaus forma lemia, kad jo kūriniai, regis gyvena gyvenimą, keičia apdarus, vis kitaip atsiskleidžia, prisipildo ateities nežinomybės, paslapties žavesio ryto saulės šviesoje, romantiško švelnumo dienai baigiantis.

Pasivaikščiojimas gryname ore, klausantis pušų ošimo ir paukščių balsų padės atgauti jėgas, o meno kūriniai ir kūrybinga atmosfera įkvėps, leis išsigryninti mintis ir pasvajoti.

Europos parkas – romantiškas 55 hektarų meninis kraštovaizdis, pilnas paslapties ir atradimų džiaugsmo. Tarp įvairių pasaulio šalių menininkų sukurtų skulptūrų - žymiausių šiuolaikinio meno kūrėjų M. Abakanovič (Abakanowicz), D.Openheimo (Opennheim), S. LeVito (LeWitt), B. Peper (Pepper) darbai.

Europos parko istorija prasidėjo nuo devyniolikmečio skulptorius Gintaro Karoso siekio ir užsispyrimo apleistame miške sukurti modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų. Muziejaus tikslas – meno kalba įprasminti geografinį Europos žemyno centrą, 1989 metais nustatytą Prancūzijos Nacionalinio geografijos instituto. 

Europos parkas yra 20–30 minučių kelio nuo Vilniaus centro. Pavažiavę Žaliųjų ežerų keliu nuo Vilniaus į šiaurę, Europos parke, pateksite į fantazijų pasaulį.

·        Europos parkas yra pirmasis nevyriausybinės organizacijos muziejus Lietuvoje.   

·        Europos parką 1987 metais pradėjo kurti jaunas menininkas, kuriam tuo metu buvo tik 19 metų.

·         Pirma skulptūra Europos parke pastatyta 1991 metais, tai – Europos parko simbolis.

·         Europos parko dailės kūrinys G. Karoso „LNK Infomedis“ 2000 metais agentūros Guinness World Records pripažintas didžiausia pasaulyje skulptūra iš televizorių.

Europos parkas dirba kasdien nuo 10.00 val. iki saulėlydžio. Paskutiniai lankytojai įleidžiami likus 2 val. Iki saulėlydžio, pavasarį – iki 18.00 val. , vasarą - iki 19.00 val. 

Fotografijoje Magdalenos Abakanovič „Neatpažinto augimo erdvė“