Operetė „Šikšnosparnis“

Libretas Carl HAFFNER, Richard GENEE, Nikolaj ERDMAN libretas, į lietuvių kalbą vertė Antanas DRILINGA

3 veiksmų operetė

Trukmė – 3 val. 30 min.

Premjera – 2006 m. vasario 25 d., Klaipėda

„Šikšnosparnis“ – neprilygstamoji Vienos operetės klasika

Tai trečioji Strausso operetė, sukurta 1847 m. Libreto ištakose nesunku atsekti tuo metu laikytą „geltonąja“ literatūra prancūzo R. Benedixo komediją „Kalėjimas“ ir gan populiarų tam metui H. Meilhaco ir L. Halevy vodevilį „Kūčios“. K. Haffneris ir R. Genée savaip adaptavo libretą suteikdami jam nesunkiai atpažįstamą Vienos koloritą.

XVIII amžiaus Viena – teatrų miestas. Teatras tapo Vienos pasididžiavimu ir aistra. „Jei teatro nebūtų, jį sugalvotų austrai“, – rašė teatro kritikas H. Laube (1806–1864).

Terminas „operetė“ Vienoje pasigirdo 18 a. viduryje ir reiškė nedidelę komediją su muzika ir šokiais, dažnai parodijinio pobūdžio. Tačiau, anot Imrės Kalmano, tik Strausso dėka operetė tapo „lengva, žvalia, optimistiška, sąmojinga, puošniai aprengta ir ryškiai skambančia muzikine komedija.“ Strausso operetėse nevaržomai vyrauja šokio stichija: valsas, polka, galopas, čardašas. Būtent šokio dvasia, charakteris prisodrina veiksmą veržlaus judėjimo, suteikia šventiškumo pojūtį, romantiškai pakilių jausmų šėlsmą ir burkavimą.

„Šikšnosparnis“ – trečioji Strausso operetė, sukurta 1847 m. Libreto ištakose nesunku atsekti tuo metu laikytą „geltonąja“ literatūra prancūzo R. Benedixo komediją „Kalėjimas“ ir gan populiarų tam metui H. Meilhaco ir L. Halevy vodevilį „Kūčios“. K. Haffneris ir R. Genée savaip adaptavo libretą suteikdami jam nesunkiai atpažįstamą Vienos koloritą.

„Šikšnosparnio“ premjera įvyko „An der Vien“ teatre. Negalima tvirtinti, kad ją lydėjo išskirtinė sėkmė ir pripažinimas – jau po septyniolikto spektaklio „Šikšnosparnio“ partitūra atsidūrė archyve. Ir tik po to, kai Berlyne „Šikšnospanis“ šventė savo 100-ąjį pastatymą, vieniečiai nuolankiai ir pakiliai grąžino šią vieną tobuliausių operečių į savo teatrų scenas.