Violetos Židonytės akvarelės paroda „Spalvotos dienos“
Nuo rugsėjo 8 d. Palangos viešojoje bibliotekoje: interneto skaitykloje ir skaityklos salėje eksponuojama Violetos Židonytės jau šešioliktoji, pačių naujausių pastarųjų metų akvarelių paroda ,,Spalvotos dienos”.
Violeta Židonytė, dailininkė, rašytoja ir poetė, dailės mokytoja ir dizainerė. Autorė yra baigusi Lietuvos Valstybinį Dailės institutą, vėliau – edukologijos magistro studijas KTU. Pirmąją personalinę akvarelės parodą ji surengė 1987-aisiais. Nuo tada – su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis – lieja akvarelę. Kasmet dalyvauja grupinėse parodose. Nemaža laiko ir jėgų atima pedagoginis darbas. Dailės ir dizaino paslapčių yra tekę mokyti paties įvairiausio amžiaus žmones – pradedant studentais, baigiant ikimokyklinukais ir senjorais. Buvo dešimtmetis, kai labiau įtraukė literatūra: gal paradoksalu, tačiau, baigusi Dailės institutą, nuo 2011-ųjų Violeta – Rašytojų sąjungos narė. Išleisti du dizaino vadovėliai, keturi romanai, baigiamas penktasis – „Vasara eina per greitai“ (2006), „Ateik ir pasilik“(2008), „Visada su tavim“ (2009), „Liepų medaus nebus“ (2011m. premijuotas Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti); biografinė apybraiža „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (2013); parašytos ir pačios autorės bei dukros Ievos, irgi dailininkės, iliustruotos septynios poezijos knygelės vaikams. Viena naujausių, „Pakalbėk su lietučiu“, 2015-aisiais įvertinta Anzelmo Matučio vardo premija. Pernai metų literatūrinis darbas – išleistas sonetų rinkinėlis “Šermukšnis tas gyvenimas”.
Akvarelė, kokia bebūtų paslaptinga, poetiška ar romantiška, drauge reikalauja ir atkaklaus, nuolatinio darbo, ir bedirbant ateinančio įkvėpimo. Kaip sako pati autorė, šios dvi kūrybos sritys – dailė ir literatūra, ypač - poezija – viena kitą papildo ir tarpusavyje puikiai dera. Abi, kiekviena savaip, padeda išlieti jausmus, būsenas ir nuotaikas, perteikti kintantį, jaudinantį gamtos grožį. ,,…Kai jausmai širdyje nebetelpa,- sako autorė,- gelbsti menas” – visas aistras išlieji kūryboje. Tiek poezija, tiek akvarelė paima į vergiją, bet – išlaisvina nuo viso kito“.
“Žvaigždėtas dangus virš jūros” (2017), “Raudonas vakaras” (2017), “Vasaros liūtis (2018), “Rojaus sode” ( 2016), Aguonų laukas (2018), “Drugelio skrydis” (2018), “Medžio širdis” (2018) ir t.t. - šios svajingos vizijos – tai daugybė sielą atspindinčių puslapių, aprašančių gausybę įvykių ir vidinės įtampos pokyčių, kuriuos gamta nuolat iškelia atmintin. Spalva yra aktyvi šio proceso dalis; tai - tarpininkė, per kurią nuotaikos keičiasi nuo stulbinančios vizijos iki siautulingos vidinės kančios, nuo beviltiškos aistros iki gilaus apmąstymo, nuo pasidavimo - iki drąsaus pakylėjimo. Spalvų kaita būtent ir yra šių kontrastingų emocijų pavyzdys. Aguonų raudonis, žvaigždėto dangaus svajinga žydra, stiklinio žaibo švystelėjimas virš jūros, vakaro raudonai mėlynos spalvos ir t.t. leidžia mums įsigilinti į aistrų šėlsmą, jaudinantį dailininkės širdį. Tai paveikslai, kuriuose netrūksta kultūrinių nuorodų ir motyvų. Pavyzdžiui “Vertikalėje”, Triptike “Ruduo prie jūros”, ir “Vasaros laiškuose” - lapai krinta it dienoraščio puslapiai, ir žydrynėje kybantys debesys primena kai kurių M. K. Čiurlionio darbų vizijas. Tai ženklas, kurį lietuvė menininkė pabrėžia ar sušvelnina tam, kad suvoktume, jog kiekvienoje spalvos dėmėje, kiekvienoje linijoje, net ir mažiausiame potėpyje gyva emocinė įtampa, kurią autorė išgyveno pati, asmeniškai. O tai nėra dažnas reiškinys.” (meno kritikas Gerardo Pedicini. Neapolis, Italija)
