Sirenos'18. Saigonas (rež. Caroline Guiela Nguyen)
Marija Antuanetė yra vietnamietė, ji atvyko į Prancūziją 1954 m. Restorano, kuriame ji dirba, iškaba skelbia „Saigonas“. Tokios pačios iškabos puošia dar 979 restoranus Prancūzijoje. Šis įsikūręs Paryžiuje, Avenue de Choisy. Jame telpa iki keturiasdešimties lankytojų. Žmonės čia lankosi tam, kad galėtų pasikalbėti vietnamietiškai ir dainuoti meilės dainas. Dainas, apraudančias sudaužytas širdis ir toli paliktus mylimuosius. Kartais Marija Antuanetė, nusimetusi virėjos prijuostę ir apsivilkusi elegantiškiausią savo suknelę pasiima mikrofoną ir uždainuoja – vietnamietiškai, retkarčiais prancūziškai, skambant melodingam klavišinių akompanimentui.
2002 m. restorano virtuvė buvo renovuota, kad atitiktų naujus higienos standartus. Sienas papuošė tapetai su gėlėmis – Marijai Antuanetei tas atrodė labai gražu. Nepamiršo ji ir dirbtinių gėlių bei neoninių šviesų, visai greta durų pastatė nedidelį altorėlį protėviams. Greta jo – Antuanetės senelių nuotrauka, daryta jos vestuvių dieną. Prie altorėlio Antuanetė nuolat atneša protėviams vaisių, kartą padėjo ir „Twix’ą“. Nuo prekystalio mechanine letenėle mojuoja mažas plastikinis kačiukas. Marija Antuanetė jį nupirko specialiai restoranui. Skulptūrėlė yra japonų gamybos, tačiau ji žino, kad daugumai prancūzų vis tiek, Japonija ar Vietnamas.
„Saigono“ veikėjai yra prancūzai, vietnamiečiai arba vietnamiečių kilmės prancūzai. Visi jie susitinka nostalgijos kupiname restorane, įstrigusiame neaiškioje erdvėje ir laike kažkur tarp šiandieninės Prancūzijos ir penkiasdešimtųjų Saigono. Šio restorano, kaip ir daugelio panašių restoranų visoje Prancūzijoje, lankytojai įprato tarsi netyčia vieni su kitais susidurti, ateiti čia pietų, dainuoti, gerti, šokti, mylėti ir nepaisant visko iš paskutiniųjų stengtis švęsti gyvenimą. Šie žmonės, kaip ir mes visi, šiuolaikinio pasaulio žmonės, pažymėti ta pačia – kismo ir susitaikymo su tuo – žyme. „Saigonas“ – tai sužalotas kraštas, tai restoranas pavadinimu miesto, kurio nebėra, vieta, kurioje dar galima surasti prieglobstį, praeitį derinti su kintančia dabartimi.
Caroline Guiela Nguyen baigė sociologiją ir scenos menų studijas, vėliau įstojo į Avinjono konservatoriją, mokėsi Strasbūro nacionalinio teatro mokykloje, kur studijavo režisūrą. Kartu su bendraminčių grupe įkūrė kompaniją „Les Hommes Approximatifs“. Po kelių klasikinės literatūros tekstų pastatymų jie pradėjo dirbti su savo originaliomis pjesėmis, kuriose dėmesys kreipiamas į tuos, kurių scenoje paprastai neišvysi, kuriose įgarsinamos nutildytos istorijos ir įsiklausoma į pamirštus žmones.
Režisierė – Caroline Guiela Nguyen
Vaidina: Dan Artus, Adeline Guillot, Thi Trúc Ly Huynh, Hoàng Son Lê, Maud Le Grevellec, Phú Hau Nguyen My Chau Nguyen thi, Pierric Plathier, Thi Thanh Thu Tô, Anh Tran Nghia, Hiep Tran Nghia
Meninė bendradarbė: Claire Calvi
Teksto autorė (kartu su visa komanda): Caroline Guiela Nguyen
Dramaturgai ir titrų rengėjai: Jérémie Scheidler, Manon Worms
Scenografė – Alice Duchange
Kostiumų dailininkas – Benjamin Moreau
Šviesos dailininkas – Jérémie Papin
Garso ir muzikos režisierius – Antoine Richard
Kompozitorius – Teddy Gauliat-Pitois
Vertėjai (vietnamiečių/prancūzų): Duc Duy Nguyen, Thi Thanh Thu Tô
Nacionalinė dramos tekstų kūrimo komisija ARTCENA yra paskelbusi spektaklio tekstą laureatu.
Vykdantieji prodiuseriai: La Comédie de Valence, CDN Drôme-Ardèche
Koprodiuseriai: Odéon théâtre de l’Europe, MC2: Grenoble, Festival d’Avignon, CDN de Normandie-Rouen, Théâtre national de Strasbourg, Centre dramatique national de Tours – Théâtre, Olympia, Comédie de Reims-CDN, Théâtre National Bretagne - Centre européen théâtral et chorégraphique, Théâtre du Beauvaisis, Scène nationale del’Oise en préfiguration, Théâtre de La Croix Rousse-Lyon
Finansinę paramą suteikė: Région Auvergne-Rhône-Alpes, Conseil départemental de la Drôme, Institut français à Paris
