AAT „Klamo karas: pradžia“
PASKUTINĮ KARTĄ!
Psichologinis trileris
AAT|Artūro Areimos teatras
režisierius ir scenografas Artūras Areima | kostiumų dailininkė Monika Gurskytė, garso ir vaizdo dizaineris Dominykas Morkūnas, sceninė prasmė Ponas Klamas
trukmė 60 min. | N-14
Spektaklio tikslas - atrakinti kasdienio gyvenimo grožį, jo subtilybes. Tai, su kuo mes susiduriame kasdien, dažnai praleidžiame pro ausis, pro akis ir kitas žmogaus jusles, kaip įprastą gyvenimo foną. Mes nebevertiname šiandienos ir nebepastebime jos grožio, nors su juo susiduriame kasdien. Dažniausiai tai, kas atrodo elementaru, nėra taip lengvai suprantama, todėl dažnai pakliūname į kasdienybės paprastumo painiavą.
Dideles, žmogiškąsias problemas ir sukelia iš pirmo žvilgsnio nesvarbios, kasdieniškos detalės, tačiau mes linkę į tai reaguoti tik tada, kai mus ištinka įvykis, kurio dažnai jau nebeturime jėgų pakelti.
„Štai, ką pagalvojau: net banaliausias įvykis gali virsti nuotykiu, tereikia imti jį pasakoti. Žmones tai apgauna: žmogus yra amžinas istorijų pasakotojas, gyvena apsuptas savų ir svetimų atsitikimų, tik per juos suvokia viską, kas jam nutinka; ir gyvenimą stengiasi gyventi taip, tarsi jį pasakotų.“
Kas yra KLAMO KARAS?
Atėjo metas sužinoti, kaip prasidėjo ši istorija, ir kas iš tiesų yra KLAMAS. Jis gerai pažįsta JUS. Prieš keletą metų jūs buvote susitikę ir judviejų bendradarbiavimas vos nekainavo JUMS gyvybės. Taip, JIS keistas. JIS kitoks.
„Aš parodysiu tau ir visiems kitiems, kad KLAMAS ne veltui gyveno. Jis turėjo gerą, teigiamą svajonę. Tai vienintelė svajonė, kuri galėjo gimti iš vieno teigiamo žmogaus“.
Jis tu. Jis aš. Jis mes. Jis atviras savo tiesoms. Galima su juo nesutikti, galima ant jo pykti, bet jis liks jis, nes ištikimas sau. Ištikimas savo tiesai. Jis dėl savo įsitikinimų ir dėl per atvirai rėžiamos tiesos kenčia, nes niekam nepatinka balta, švari ir nepagražinta tiesa. Jis įžvalgus. Bet stebėdami jį galime patys kiaurai jį permatyti. Jis šalia, vos už keturiasdešimt centimetrų ir apsuptas mūsų iš visų pusių. Atrodo, galėtume įžvelgti jo kievienos netiesos centimetrą, bet jis ir yra jis, ir mes finale liekame apgauti. Mes taip tikėjome jo tiesa, kad pasimetėme savo tiesoje. Pasimetėme savo įžvalgose. Gal mes jų ir neturėjome.
Spektaklio siužeto centre - žmogus, turintis idealistinį požiūrį į pasaulį, tikslą, įrankius bei galimybę pakeisti įsisenėjusią sistemą. Tačiau netikėtai dėl jo įsitikinimų įvykus tragedijai, jis pasmerkiamas ne tik aplinkos, bet ir paties savęs bei susiduria su esminiais, gyvybės / mirties / gyvenimo prasmės klausimais.
Spektaklis, kurio tikslas tapti nuolat kintančia socialine laboratorija, kelia šiuos klausimus:
Kas padaro žmogų žiauriu?
Kodėl sistema, kurioje esame, skatina siekti svetimų tikslų labiau, nei pažinti tikrąjį save?
Ar žmogus, kurį dažnai pasmerkiame kaip žiaurų, kartais nėra aplinkos sugniuždytas idealistas?
Ar šiandien žmogui svarbu pažinti patį save, ir ar tai šiandien įmanoma?
Spektaklio ašis - po jo su žiūrovais organizuojama bei specialisto moderuojama diskusija apie visuomenės emocinę sveikatą; dažniausiai iškylančias psichologines problemas, dažnai vedančias net iki savižudybės; mums įprastos socialinės aplinkos įtaką bei santvarkos / sistemos daromą spaudimą tokioms problemoms atsirasti.
