Visos dienos

Paroda „Ne vienai valandai: Lietuvos Valstybės Konstitucijai–95"

Paroda„Ne vienai valandai: Lietuvos Valstybės Konstitucijai – 95“, skirta
Lietuvos Konstitucijos istorinei raidai XX a., Kauno miesto muziejuje
(Rotušės a.15) veiks iki balandžio 30 dienos. Parodos rengėjas - LR
Seimo kanceliarija.


Parodoje apžvelgiama Lietuvos Konstitucijos raida XX a. Pristatomos fotografijos, valstybės
institucijų rašytiniai dokumentai, periodikos spaudiniai, statistikos
duomenys, apžvelgiami konstitucionalizmo teisei nusipelnę parlamentarai,
politikai, teisininkų bendruomenės nariai.

Modernios Lietuvos valstybės tapsmas yra glaudžiai susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu ir
iš karto po jo Europoje vykusiais įvykiais. Po karo politiniame
žemėlapyje, Vidurio ir Rytų Europoje, atsirado keliolika
naujų valstybių. Joms teko ne tik kovoti dėl tarptautinio pripažinimo,
tačiau ir nustatyti savos valstybės valdymo formą. Visos naujosios
valstybės susidūrė su iššūkiu parengti pagrindinį valstybės įstatymą –
Konstituciją, dar kitaip vadintą „įstatymų įstatymu“, kuris ir apibrėžė
valstybės valdymo formą. Šis darbas visose naujosiose valstybėse buvo
patikėtas demokratiškai išrinktoms konstitucinėms asamblėjoms. Lietuvoje
ši asamblėja vadinama Steigiamuoju Seimu. Visos konstitucinės
asamblėjos savo darbą baigė priėmusios valstybės Konstituciją ir valdymo
modeliu pasirinkusios Respubliką.

Kai nepriklausoma Lietuvos
valstybė dar buvo tik idėja okupuoto krašto gyventojų galvose, svarstant
jos įgyvendinimo būdus ir projektuojant realius to įgyvendinimo
žingsnius išryškėjo Steigiamojo Seimo, kaip pagrindinės Nepriklausomybę
įtvirtinsiančios institucijos, vaizdinys. Steigiamasis Seimas minimas
1917 m. rugsėjo 18–23 d. Lietuvių konferencijos, susirinkusios Vilniuje
ir išrinkusios Lietuvos Tarybą, rezoliucijoje, jam 1918 m. vasario
16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas numatė ypatingą vaidmenį –
nustatyti „galutinius Lietuvos valstybės pamatus“. Šią užduotį
Steigiamasis Seimas įgyvendino 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmęs pirmąją
nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Laikinojoje to meto Lietuvos
sostinėje Kaune buvo iškilmingai paminėtas Konstitucijos priėmimas, o
1925 metais Rugpjūčio 1-oji – Valstybės Konstitucijos priėmimo diena,
paskelbta valstybės švente, kuri buvo minima visoje Lietuvoje.


Lietuvos konstitucinės teisės ekspertai yra ne kartą konstatavę
pirmosios nuolatinės Konstitucijos demokratiškumą. Tai liudija joje
įtvirtinti demokratiniai valstybės santvarkos pagrindai, politinis
pliuralizmas, nuostatos dėl pamatinių asmens teisių ir laisvių.
Konstitucijoje randama ir tiesioginės demokratijos elementų, kaip antai
piliečių įstatymo iniciatyvos teisė. Šioje Konstitucijoje buvo
nustatytas Konstitucijos viršenybės principas, kuris teisės
viešpatavimui, kaip konstitucinei vertybei, teikė ypatingą reikšmę.
Būtent 1922 m. Konstitucijoje pirmą kartą buvo nustatyta, kad ne tik
Seimas ir Vyriausybė, bet ir teismas yra valstybės valdžios vykdytojas.


Konstitucijos tyrėjai taip pat yra pastebėję, kad atskirais valstybės
sanklodos klausimais Konstitucijos leidėjams – Steigiamojo Seimo
atstovams, nepavyko rasti sutarimo. Aštrių diskusijų kilo dėl prezidento
institucijos galių, valstybės ir religijos santykių teisinio
reguliavimo, pasaulėžiūros dalykų, nepaisant to, Konstitucija buvo
krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir
tautinių mažumų atstovų derybų ir susitarimų objektas, kompromisas,
teisiškai rodantis to meto visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą.


Žymus Lietuvos teisininkas Mykolas Romeris aptardamas Lietuvos
Valstybės Konstitucijos projektą viltingai konstatavo, kad „Konstitucija
yra rašoma ne vienai valandai, o gal ir ne vienai piliečių kartai“.
Deja, šiems vilties žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. 1926 m. gruodžio
17 d. perversmas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimas, M. Romerio
pavadintas „konstituciniu perversmu“, ne tik padarė galą „nuolatine“ ar
„pastovia“ laikytai, bet gyvenime pasirodžiusiai gana trumpalaike 1922
m. Konstitucijai, bet ir tiesiogiai atsiliepė tolesnei Lietuvos
Respublikos raidai: tai buvo ryškus nutolimo nuo parlamentinės
respublikos žingsnis, išplėtęs vykdomosios valdžios, pirmiausia
Respublikos Prezidento, galias, leidęs valstybės gyvenime įdiegti
autoritarinius elementus, kurie laipsniškai įgyvendinti dviejose naujose
Konstitucijose (1928 m. ir 1938 m.).

Kaistanti tarptautinė
atmosfera nulėmė, kad Europos valstybėse stiprėję autoritariniai režimai
(ne išimtis ir Lietuva) neišgelbėjo tarptautinės bendruomenės nuo
Antrojo pasaulinio karo, vėl lėmusio dalies valstybių išnykimą iš
politinio žemėlapio. 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją lydėjo
Lietuvos Nepriklausomybės netektis. Okupacijos metais Lietuvos piliečiai
buvo išsklaidyti Sibiro tremtinių jurtose, perkeltųjų asmenų
stovyklose, ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių bunkeriuose. Nors
geografiškai šiuos žmones skyrė tūkstančiai kilometrų, juos vienijo jų
mintyse gyva likusi demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėja. 1949
m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba pasirašė
deklaraciją, kurioje skelbė apie atkuriamą Lietuvos valstybę,
besiremiančią 1922 metų Konstitucijos vertybėmis. Unikalu, kad tais
pačiais 1949-aisiais lietuviai egzilyje pakartotinai išleido 1922 m.
Konstituciją, kaip būsimos atkurtos Lietuvos nepriklausomybės teisinį ir
vertybinį pagrindą.

Po penkiasdešimties okupacijos metų
demokratiškai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d.
paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Jo teisiniais
pagrindais tapo pirmosios Lietuvos Respublikos dokumentai – 1918 m.
vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir Steigiamojo Seimo 1920 m.
gegužės 15 d. deklaracija. Vis dėlto tai platesnio pasakojimo apie 1992
m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 25-ąją sukaktį taip pat
šiemet minėsime, dalis.

Parodoje panaudotos fotografijos ir
dokumentai iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo, Lietuvos centrinio
valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos,
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Nacionalinio
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos
nacionalinio muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos teatro, muzikos ir
kino muziejaus, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo, Kauno IX forto
muziejaus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios
bibliotekos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, prof. Vytauto Sinkevičiaus
asmeninio archyvo, eksponuojamos fotografų Bernardo Aleknavičiaus, Arūno
Baltėno, Zenono Nekrošiaus, Pauliaus Lileikio nuotr.

Informacija paremta remiantis Lietuvos Respublikos Seimo informacij

19
Liepa
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
×
Liepa
P A T K Pn Š S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31